17 įrašas

Pavogti užrašai

   Po kiek laiko, jos tikrai išsidangino. Išgirdome žingsnius,  linksmus balsus, keliaujančius per koridorių (kur negirdėsi, kai esi prikišęs ausį prie durų), ir pastebėjome jas iškeliaujančias.
-Cha, Bangų gatvė kitoj pusėj. Va čia tai nesiorientavimas...-įsijungiu savo Pc'ą
-Klausyk, ar tik man taip atrodo, ar jos neuždarė savo balkono?
-Nesupratau?-Ji ir vėl sumąstė kažką nutrūktgalviško, kvailo, arba pašaipaus.
-Eik, patikrink, ar jos bent duris užrakino.
Na ir? Nuėjau- užrakinta. Juk girdėjom... Grįžau į mūsų jaukų ir tvankų kambarį, o ją pastebėjau balkone.
-Na, tai kaip?-ji delsė.
-Užrakinta,-burbteliu, tai koks gi tavasis planas chuliganas?
Eva ėmė, ir perlipo balkono tvorą.
-Lipk lauk. A, ir dar, užrakink duris iš vidaus...
Padariau, kaip liepta... Tada taipogi išlipau į žalią pievutę, aptvertą metaline tvorele.
Deja, Evos lauke nebuvo. Kurgi ji? Ogi kaimynų balkone, pas Silviją... Ir kaip tokia kaip ji ten užsikabarojo be niekeno pagalbos? Ji man padėjo įsilipt, bet ir tai, vos įstengiau.
-TAIGI,-mano kantrybė greitai trūks,- ką sumastei?..
-Pasižvalgysim po jų valdas.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------

-Šiaip nemėgstu raustis po svetimus daiktus...
-Mes ir nesirausėm.
-...ar slapčia  lįsti į jų valdas.
Eva nusijuokė. Nuoširdžiai ir skambiai.
-mes nieko nevogėm, nieko nelietėm, viską palikom savo vietose,- bet perpratusi mano miną pasitaisė,- beveik.
   Iš dalies - puiku. Radom Miglės dienoraštį. Eva vos neišmušė sienos iš to džiaugsmo. Nešėm muilą į savo valdas, kad iššifruotume ,,duomenis'' t.y. hieroglifus. Miglė rašo kaip su vištos koja, raidės išraitytos, sumaltos, tai didelės, tai suspaustos, kad net akyse liejasi. dar reikia gerai pagalvoti, kur ,,a'', o kur ,,o''. Bala ją. iššifravom keletą įrašų...

1-sis šifravimas.

,,Mano tėtis leido mums važiuoti kartu. Mama užsakė viešbutį. manu bus tikrai smagu, ypač su savo mylima pussesere... Žinoma, visko būna, bet kai gyveni toli viena nuo kitos, kažkaip pasiilgsti... Taigi, mes jau čia. Silvija apžiūrinėja kambarį, o aš, kadangi pirmasyk čia, kartu su ja. Pagaliau - ramybė, tėvų nebėra. Išėjau į balkoną pasigrožėti gamta. Kol grožėjausi vaizdu, Silvija išsikrovinėjo daiktus, ir besišypsodama stebėjo mane. Tada mane apšaukė kaimynė, bene, mes labai triukšmaujam, o juk buvo nemažai valandų, kaip ir laikas keltis... Ji buvo garbanotais, juodais plaukais, maždaug tokio amžiaus, kaip ir Silvija. Ką žinau. Po šio incidento supratau, kad jau pirmąją dieną užsitraukėme jų nemalonę... Silvijai ji pasirodė pažįstama, tad pasiūliau tai nuspręsti vėliau, prie jūros. Kraunuosi daiktus. Nežinia, koks oras bus vėliau...''

-Taigi, komentarai pirmajam šifravimui-garsiai paskelbė Eva.
-Gražiai mane apibūdino... Garbanota, juodais plaukais... O juk mano plaukai - tiesūs ir rudi,-dviem pirštais sugriebiau ne vietoje pasimaišiusią plaukų sruogą.
-Apie mane nė žodžio. Nuobodu...
-Prirašyk. Tada tu miegojai. jeigu nori, galėsim šiandien sugalvoti naują pokalbį, gal ką nors ir apie tave parašys...- tai skambėjo kvailai. Bet draugužė sutiko.

2-sis šifravimas.

,,Pasivaikščiojome pakrante. Ak, jūra tikrai ramina. Pasirinkome gintarų, vėliau dar buvome kažkur nuklydusios, tad vos ne vos radome kelią namo. Taip pavargome ir išalkome, kad pamačiusios kavinukę tuoj sugriuvome į ją. Pavadinimo nepamenu, bet... Nesvarbu. Svarbu, kad puikiai pavalgėm. kai grįžom namo, buvom nusilpusios, negana to, mūsų kaimynės, kurios šį ryt mus aprėkė, garsiai žiūrėjo TV. Na, įsijungėme ir mes...
Maždaug apie 11 h. užsinorėjau miego. Mačiau, Silvijai po akimis atsirado juodi ratilai, ji irgi atrodė pavargusi, bet to nepripažino, ir miegoti eiti nė neketino.
-...nenoriu vėl ant kaimynų užsiraut.
-Ai, ką su jais padarysi...Žmonių bijai, ar ką?
Tada išgirdome, kad kažkas garsiai trinktelėjo kaimynų durimis, tad pritildžiau TV iki min. Kažkas kalbėjosi, manau, dukra ir mama. Silvė išėjo į balkoną geriau paklausyti, o aš likau ant lovos. Po kelių minučiu jos vėl išėjo... Kadangi išėjo, pasileidome muziką... Po kiek laiko vėl išėjau į balkoną, ir vėl mane aprėkė ta merga. man jau atsibodo ,,būti po padu'' , tad tarstelėjau:
-Kas manai esanti, kad gali nurodinėti kitiems?
ji burbtelėjo, kad bene kai sužinosiu, kojas iš baimės pakratysiu. Kur jau ne. Ji dingo. Žvilgtelėjau jai pavymui. Ir kaip ji taip persisveria? Man lūžtų liemuo.''

Virškinom naujienas. Nors ne. Virškinom mūsų (t.y. mno) gyvenimą kito žmogaus akimis.
-Gražu. kaip pasaka, tik žinai , kas bus toliau,- Eva patogiau įsitaisė,- mes skaitom tik 20 minučių... skaityk kitą įrašą...
   Keista, įgudau skaityti jos keverzones. Pripažinsiu, sunku, bet jaučiuosi taip, lyg skaityčiau senovinius rankraščius man nežinoma kalba. Hmmm... Kaip čia pasakius. Eva  nieko nieko nesupranta, iš kart manė, jog čia net kita kalba... na, kol pradžioje nepamatė įskaitomesnio užrašo: ,,MIGLĖS KELIONIŲ DIENORAŠTIS''.

16 įrašas

Už sienos


   Vakar (t.y. maždaug apie vidurnaktį) atvyko administratorė, ir užtildė triukšmadares. Policijai neskambinom, nes mano draugužė būtų iš baimės pakračius kojas. Administratorė puuuikiai susitvarkė. Na, žinoma, patriukšmavo kaip reikalas, bet po tokių grasinimų net mums su Eva praėjo noras linksmintis.
-...ir jeigu dar nors vieną kartą gausiu nusiskundimų iš kaimynų, turėsite rimtų problemų, panelės. Supratote?
Štai taip. Taip jau seniai turėjo būti!!  Šaunu. Visą rytą buvo taip tylu, jog pagalvojome, kad jas jau išgrūdo, ar perkėlė. Cha. Trūko tik arfos skambesio, ir paukštelių ulbėjimo, kaip kad rodo per animacinius filmukus, kad čia būtų rojus. Taigi, dienotvarkė tokia pati, pusryčiai, jūra, pietūs, jūra, parduotuvės, plečiamas geografinis akiratis Palangoje, namai.
   Grįžome be jokių baladojimųsi, tyliai ir ramiai.Nugirdome mūsų ,,draugių'' pokalbį už sienos.
-...ir pasirašiau.. Dabar ją stebiu per fabą. Nei vakar, nei šiandien neprisijungė...
-Tai ką,jos čia?
-Gal tik triukas. Nemanau, kad rimtai. Bet štai Gabrės neberandu, lyg ji dingo kaip į vandenį.
Supratau, apie ką jos. Apie mus, Palangą, bei fb'ą. Manau Eva taipogi suprato, nes įsijungė kompiuterį ir linktelėjo man, prisėsti šalia. Kompas, lyg žinodamas, ko iš jo norima, nestriginėjo ir atidarė facebook'ą
-O, žiū, mūsų Evelinutė prisijungė,-Silvija kalbėjo pašaipiai.
-Parašom jai?-Miglė
Eva susiraukė, ir išjungė kompiuteriuko garsą. Dar kek, ir jis būtų užbliūvęs, kad prašosi priimamas naujas kontaktas.
-Kad jos kur,-susikeikė Evė,-nereikėjo publikuoti facebook'e...
Pati kalta.
-Pirmyn, Eva, pažaiskim katę ir pelę,-sušnabždėjau,-pažiūrėkim, ko jos nori.

..Labas, Evelia   :)    ''               MiSilvė

,,Sveika, kas tu?     ''                  Evūū

Eva puikiai apsimetinėja. Visai nenustebčiau sužinojus, kad jos susimokė prieš mane. Oi. Juk pažadėjau sau ja pasitikėti...

,,Silvija tokia, gal pameni?''                       MS.

,,Nu žn. O Miglė kas tokia?    ''                       E.

,,Mano puskė, čia jos pc'as.   ''                    MS.

,,AišQ...  ''                                                           E.

Iš už sienos:
-Ką rašom? Ji baigė pokalbį, matosi,-Miglė ju susidomėjo.

,,Nežinai, kdl Gabrė iš fb dingo? ieškojau, neradau... Beje, girdėjau, esi Palangoj?''

,,Žinai, nelabai man rūpi, ieškojau tu, ar ne. Kam tau jos reikia? Juk jūs- amžinos priešės. Je-a esu Palangoj, o ką?''
Trinktelėjau Evai.
-Aš tau nerūpiu???
-Atstok,-ji stumtelėjo mane,-rūpi, rūpi, ir dar kaip žinok,- sukrizeno. Aiškiai meluoja.

,,Ai, nesuprasi... Gal nori susitikt? Kur esi?''

-Tikrai nori su ja susitikt, Silv? O jeigu jos kartu?

,,Mhm. Galnereik. Guliu pliaže, tiek ten jau... Nerasi manęs..''

,,Tu viena?''

,,Ne, aplink daug žmonių.''

 Humoristė mat.

,,o Gabrė?

Na jau visai.
,,Ai, atstok pagaliau. Klausinėji manęs lyg kokios nusikaltėlės. Nemažas vaikas ji, kur nori, ten vaikšto...Gabrės su manim nėra, bet Gabrielė- yr.''
,,Nieko aš tavęs netardau, tiesiog klausiu, ir tiek ten jau.''

Nieko sau.

,,O kur jūsų šutvė? Ema? Nerė?''

,,A....Jos susirado geresnę vietelę pasišildyt. Bangų gatvėj.''

Na ir keistas tas Silvijos humoras. Kas per tokius karščius šildytųsi?

,,Krč, susipykot?''

-Taip ir maniau,-sušnypštė Silvė už sienos.
-Per daug pasakei, dabar atsakyk.
-Eik tu. Nė jos supras, nei jos ką.
-Koks skirtumas? Sakyk tiesiai šviesiai- Sorry. Ir baigiam šitą suknistą reikalą.
Mes abi nustėrom nuo šių žodžių.

,,Norėjom jum pasakyt, SORRY.''

Jos daugiau nieko nebeparašė. Trinktelėjo jų durys. Po kelių minučių jų skype išsijungė. Kažkas krebždelėjo mūsų balkone ir bumtelėjo.
-OMG. Aukšta tvorelė,-Miglė sušvokštė, jos balsas dingo. Prisėlinau prie lango. Mūsų balkone nieko nebuvo.
-Na, neskaudėjo?Atsiprašei?
-Jo... Tai vis dėl to, kaimynės tikrai ne jos...-Silvija buvo nusivylusi.
Vis dėl to atsiprašymas buvo nenuoširdus.

Rašytojos laiškas

   Sveiki.
Ačiū, kad skaitote, ir atleiskite, kad taip lėtai dedu įrašus. Tiesiog, Viską rašau į blonknotą, ir viską tenka perspausdinti rankiniu būdu. Kadangi pirmos rugsėjo savaitės, įrašai bus įrašomi ne taip greitai, kaip norėtųsi...


Autorė.

15 įrašas

Triukšmas

   Gėda (blush). Užigau. Eva su pirkiniais ilgokai prastovėjo po langu, kai galiausiai prisiskambino man, padėjau jai įlipti.
-Geras, čia taip vėsu,- ji pavargusi sudribo ant lovos.
-Radau kondicionierių,-sukrizenau.
Vėliau ji parodė savo pirkinius. Abi pasimatavome, na, radau ir man tinkančių drabužių, tad tikriausiai rytoj apsipirkti eisime abi.
-Ak, vis dėl to, kaip gera...-ji drybsojo ir liaupsino kondicionierių,-anksčiau jų čia nebūdavo.
Eva elgiasi taip, lyg pirmą kartą čia būtų.
-Kelintą kartą tu čia?-tuoj išsiaiškinsim.
-Tikrai ne pirmą...
Melagė.
-...anksčiau gyvendavom antrame arba trečiame aukšte, o ten kambariai truputi kitokio išplanavimo...
Neįtikinamai skamba.
-...tad čia, pirmame aukšte, taip. Pirmą kartą.
   Ir kodėl aš taip nedraugiškai elgiuosi?? Ji man net padovanojo savo naują tuniką (o ji, beje, labai graži), tai vis šis tas. Kai paruošiau vakarienę (šį kart nusprendžiau kepti  kiaušinienę), ji mane taip išgyrė, lyg būčiau pasaulinio masto kulinarė.
-Ak ,kaip skanu!!  Tu gamini fanatstiff...,-ji užspringo,-fastastiškai!!!
-Valgyk, valgyk.
Ji daugiau kalba, nei valgo. jau kokį dešimtą kartą paspringo mane begirdama.
-Eva, tu valgyk, o kai pabaigsi, galėsi pratęsti mano maisto garbinimą ir liaupsinimą,- šį kart, pasakiau nuoširdžiai. Juk nenoriu, kad ji paspringtų.
   na štai. Dabar gulime ir spoksome TV. Maždaug tada, kai pažiūrėjom visus rodytus filmus, humoro šou ir kt. , pastebėjome, kad laikas miegoti. Išjungėme teliką,.. ir įsiklausėmeį šurmuliuojančius kaimynus. Evai nepasisekė, nes ji guli prie tos sienos, už kurios tie kaimynai ir gyvena.
Iš už sienos:
-Tai ką, gal varom miegot?
Ta pati merga, kurią aprėkiau.
-Tu ką, dar tik vienuolika.
Susižvalgėme. Balsas tikrai buvo girdėtas.
-Silvija?-vien lūpomis sušnibždėjo ji.
Linktelėjau. Baisiau negali būti. Na, gal ir gali.
-Klausyk, nebenoriu ant kaimynu užsiraut. Išjunk teliką.
-Išsigandai kažkokių žmonių? Nebūk laukinė, žmonių bijai. Juk šiandien koncertas, jie tikriausiai išėjo...
Koncertas? Kur?? Kada? Tikriausiai jos kažką sumaišė.
Atsisėdau ir suklusau. Mano pavyzdžiu pasekė ir Eva.
-Nori rizikuot? Taisyklėse parašyta, kad po dešimtos valandos negalima triukšmauti,-balsas buvo tvirtas, atkaklus, bet ir drauguškas.
Taisyklės? Kokios dar taisyklės?? Jeigu jos ir yra, niekas jų nesilaiko.
-Klausyk, Migle, viskas gerai. Mes netriukšmaujam, ar ne?
Ta Miglė, jos draugė? Palydovė? Eilinė padlaižė? reikės išsiaiškinti.
   Mostaguodama rankomis Eva atkreipė į save dėmesį. Ji mostelėjo link lango. Balkono durys pravertos,tai štai, ir viskas todėl girdisi. Jos irgi atsidariusios balkoną.
-...o aš maniau, kad čia per sienas,-sušnabždėjau. Tikiuosi, kaimynai negirdėjo,-davai, suvaidinkim, kad grįžom?
Ji linktelėjo. Tyliai nutykino prie durų, atidarė jas, ir garsiai, su dideliu trenksmu uždarė (T.y. taip garsiai, jog vos neiškrito stiklai).  Improvizacija prasideda. Suuokiau:
-Koks vakaras... Bangos nerealios!!
Eva pamėgdžiojo savo mamos balsą (beje, jai tai puikiai išėjo. jeigu bučiau užrištomis akimis, ir nieko apie tai nežinočiau, tikrai pamanyčiau, kad ten jos mama.)
-Tikrai, aukseli. Nesė su tėčiu greit grįš su pica, tad paruošk stalą. Pasiklok lovą, kokia netvarka!! Ir dar, nueik į dušą, nuo tavęs dvokia dumbliais.
Pievų pieva. Kokia nesąmonė.
Taigi, einu, tipo, į dušą. Praustis. Pakeidau vandenį į kriauklę, įjungiau dušą, ir uždariau dušo duris. Šiek tiek ,,pasibaladojau'' ir VOILA!!  Aš jau nusimaudžius.
Eva buvo įsijungusi televizorių, ir prisiplojusi prie pat sienos.
-Tu greita. Eime, ką tik  rašė Nesė, sakė, kad ateitume prie mažojo tiltuko, reikia kai ką aptarti.
Tiltukas, tai tiltas per kažkokią dumbliais ir šiukšlėm apsinešusią upę. Na, tokia ten ir upė, greičiau labai didelis upelis.
   Tipo, išėjome. Kaimynės tylėjo, o gal taipogi išėjo. Sugulėme, bet vis dar klausėme. Visko. Tylos, mašinų pypsėjimo lauke, vėjo.
-Kaip manai, jos išėjo?-Miglė, iš savo balkono.
-Nesvarbu. Mes juk netriukšmaujam...
Kvailė. Po gerų 10 min. trankėsi garsi muzika, o jai pritardamos karkė dvi mergos. Nepadėjo niekas, nei mp3, nei ant galvos sukrautos pagalvės, nei antklodės. Kai trūko mano geležinė kantrybė, išėjau į balkoną, vėl persisvėriau ir sužviegiau:
-Ar baigsit, po galais?!! Dar nors garsas, nakvosit lauke!!
Ačiū Dievui, mano plaukai ir vėl susivėlę, užkritę ant veido, tad tokios manęs nelabai kas ir atpažintų...
Taip pat išėjo ir Miglė.
-Kas manai esanti, kad čia mums nurodinėji?
-Patikėk, sužinosi, tai kojas iš baimės pakratysi.
Žinau, skambėjo ne itin originaliai, ir grąsinamai. bet... kitaip nebeįmanoma.
Grįžau. Eva sėdėjo prie stalo, ir rankoje laikė telefoną. Po akimis- pilki ratilai.
-Tai ka, skambinam administratorei?
Dvejojau.
-Ne,-pažvelgiau į apsiniaukusį dangų, ir kelias spindinčias žvaigždeles danguje. Jaučiausi prastai, ir norėjau tai kuo greičiau baigti,- skambink policijai.

14 įrašas

   Karštis
 
   Nežinau, kada mes atėjom. jau pusė dviejų, kaip ką tik paskelbė per radiją. Vanduo +28, oras +38, šilta... Kopose nebeįmanoma būti, tikriausiai ten +49, nes Eva pasiūlė kraustytis arčiau jūros, o juk ji karščio mėgėja (miego taip pat)
   Buvau nusnaudus (jaučiu kaip nudegė nugara, nors išsitepiau kremu nuo saulės), o Eva per tą laiką maudėsi. Pajaučiau, kaip keli šalti jūros lašai (tiksliau visas kibiras) nukrito man ant nugaros. Vanduo nepasirodė šiltas.
-Tavo eilė eiti,- Eva sunkiai šlumštelėjo ant rankšluosčio,-bangos tokios didelės..
Beeidama karštu smėliu, kažką užmyniau. Tiesiog pajaučiau, kažkoks popiergalis, bet... Kai pasilenkiau pakelti to ,,popiergalio'' nuščiuvau iš džiaugsmo. Radau 100 litų!!! Bonknotas buvo smarkiai susuktas ir perlenktas. Kvykdama iš džiaugsmo nubėgau pas  Evos.
-O tu greita... Man reikėjo daugiau laiko prisipratinti,-Ji gulėjo ant pilvo, deginosi ir nė nesiruošė į mane pažvelgti.
-Žiūrėk ką radau,- kumštelėjau į jos šaltą kūną. Šiaip ne taip (tikriausiai sukaupusi visas jėgas) ji pramerkė vieną akį. kaip pastebėjo, ką laikau jai prieš nosį, staigiai atsisėdo ir žioptelėjo
-Nu tau ir sekasi,-ji buvo nustebusi,- kur radai?
-Ant smėlio. Nesijaudink, daugiau nėra,- abejoju, ar ji patikėjo.
   Iš to džiaugsmo nejautėme nei iki beprotiško karščio įkaitusio smėlio, nei saulės nusvilintų pečių. Susikrovėme mantą, ir patraukėme į ,,Tilto alėją'', kol ėjome pakrante, pajūrio radijas paskelbė duomenis: oras +42, jūra +35. Galiu tik pamąstyti, smėlis turbūt įkaito iki +50, nors... Tai nelabai realu. Ot. Ir vėl nenusimaudžiau...


--------------------------------------------------------------------------------------------------------------


   16:15 Ką tik parsiradome namo. Už rastus 100 Litų papietavome (picą vėl išrinko Eva), o už likusius aš nusipirkau skraistę, Eva timpas tigro raštu ir skrybėlaitę.  Nusprendėme, kad likusius pinigus išleisime rytojaus pietums.
-Kažkur netoliese turėtų būti drabužių parduotuvė,-miegalė vėl spoksojo į kompą.
-Aš žinau kur, tam nereikia nei navigacijos, nei interneto,-dėbtelėjau į Evą,- kad surastum.
-Tai ką man daryt? Aš nežinau, ir dar prastai orienuojuos...
-Paklausk manęs. Už šio pastato, kur matai pro balkoną, tiesiai už jo, ir visa parduotuvių alėja.
Tokios Evos reakcijos nesitikėjau. Ji čiupo savo rankinę, skrybėlaitę ir iššoko pro balkoną.
-Greit grįšiu,-ji dar pamojo man lėkdama per pievutę.
   Pasirodo, ne viena esu tokio- parduotuvių maniakė, bent jau sprendžiant pagal tokią Evos reakciją. Geras, tik dabar pastebėjau, kad čia yra ir kondicionierius. Kokia palaima... Įsijungsiu teliką ir palauksiu kol grįš ,,medžiotoja'' su ,,aukomis''. Cha. Įdomu, kaip ji grįš, juk paliko raktus... Visai nenustebčiau, jeigu per šitokį karštį kas nors mirtų. Karštis jau nebepakeliamas.


P.s. štai mano dienotvarkė.

 8:30 Kelis, ir paruošk pusryčius.
10:00 Laisvas laikas
19:00 Vakarienė
21:00 Mirtina tyla.


   Kaip supratau, pusryčius ir vakarienę gaminsiu aš.. kaip gerai, kad pietus valgysime picerijoje, arba kavinėj...


P.p.s. Vilniuj +40, joo, įsivaizduoju kaip karšta turėtų būti ten, juk dalis karščio atsispindės ir nuo asfalto.

13 įrašas

    Naujieji kaimynai

   Išaušo musų 3-čia diena Palangoje. Atsibudau (kaip visada) anksčiau už Evą. Ji buvo beveik nukritusi ant grindų, ant lovos tebuvo jos kojos. Paruošiau pusryčius, ir sėdau prie dienotvarkės.

----------------------------------------------------------------------------------------------------
9:00 KELIAMĖS
9:30 PUSRYČIAI
10:00 LAISVALAIKIS
19:30 VAKARIENĖ * (Pietūs kavinėje)
21:00 Tyla ir Knarkimas
----------------------------------------------------------------------------------------------------
   Štai tokia trumputė Evos dienotvarkė. Ilgesnės ir nereikia, juk čia ne lageris, ar kokia stovykla, čia-atostogos. Dangus giedras, tikriausiai galėsim pasideginti... Palygint su kitais (kurie drybso kopose) mes lyg iš balto popieriaus- baltos, baltos. Reikės įsitrinti odą su kokiu nors savaimio įdegio kremu, jeigu iš vis nenurusiu. Gal išsitrinsiu dabar, nes už kelių minučių turėsiu kelti miegalę, kol ji nesušiko visos dienos savo letarginiu miegu. Kokie čia kaimynai atsikėlė, kad taip trankos, visai proto neturi. Žviegia, vos ne sienom lipa (iš triukšmo, tai tikriausiai jie ten tik tą ir daro.)... Nuskubėjau uždaryt balkono durų, kad nesižvalgytų, kaip mes čia gyvenam. Kažkas irgi išėjo į balkoną. Sustingau už durų, kad manęs nepastebėtų (juk vis dar buvau su pižama, nesipraususi, neišsišukavusi savo plaukų, ir atrodžiau kaip ragana)...

-Ak, kaip čia faina, kaip gražu... Ooo... kokia graži pievutė...,-FAIL, žmogus pievos nematė, tikriausiai miesčiokės.
Paauglė. Tikriausiai atvažiavo ne viena, išeisiu į balkona. Ak, nėra ko bijoti. Supratau. Jos butas mums iš dešinės, tad vieni kitų nematysime, nebent žiūrėsime iš lauko. Nuo žemės, iki balkono tvorelės viršaus, maždaug 1,5 m, tad sunkiai užlips. (Jeigu žiūrėti iš pievutės, vaizdas atrodytų taip: butų yra lyginis skaičius, nes visi balkonai yra sujungti, bent jau teoriškai. Eina du sujungti balkonai-galima lengvai patekti pas kaimyną tiesiog perlipus tvorelę, ir tada prasideda kita tokia pati pora balkonų. Tiesa, visos poros yra atskirtos betonine siena.)
-Ak, Sil, labai ačiū už puikią įdėją, bus nuostabu.
Lanksčiai persisvėriau per balkoną, ir kaip kokia gyvatė pasisukau triukšmo link. kaip gerai, kad anksčiau lankiau jogą...
-Ei, gal galit tyliau? Gal aš DAR, pavyzdžiui miegu??? Netriukšmaukit, gerbkit kaimynus.
Mergiščia krūptelėjo, tikriausiai nesitikėjo tokio svetingo priėmimo, ( o ko tikėjosi? Kad pasiūlyčiau sausainių?) o po kiek laiko, šiaip ne taip prakalbo.
-A...atsiprašom, mes ką tik atsikraustėm..
-Tai ir elkis normaliai, nelipk sienom,-ir ,,atsirangiau atgal į savo balkoną. Taip jom ir reikia.
Grįžau į kambarį, Eva gulėjo ant žemės pasikėlusi rankomis, žiovavo ir rąžėsi. Pridariau duris, ir išgirdau kažkokį pažįstamą balsą.
-Kas ten buvo?
-Ai, kaimynai... kažkokia mergina paprašė būti tyliau...
-Man jos balsas pasirodė pažįstamas,-balsas buvo įtarus.
Ar ten tik ne Silvija? O jeigu ji, kur kitos? Bet tos mergos, kurią mačiau dabar, nepamenu. Šakės. Stovėjau taip, ir mąsčiau.
-Gab...eee...-miegalė
-Ššš,-mes juk tipo miegam.
Ji dar kart pasirąžė, ir paniekinamai mane nužvelgė.
-Atrodai baisiai.
-Tu irgi,-padėjau jai atsistoti,-pusryčiai ant stalo.
-Berods mūsų naujieji kaimynai, Silvija su drauge.
Ji atrodė pasimetusi. Žioptelėjo iš nuostabos, atrodė kaip į krantą išmesta žuvis.
-Ką darom?
-Ką ir galvojom. Pavalgai, ir varom degintis,-žvilgtelėjau pro langą,-nusimato puiki diena.
Lyg suplanuotai Evai į veidą švystelėjo saulės spinduliai.
-Jeigu ten Silvija, tai...
-Tai?..
-Kur kitos?-laiko gaišimas, aptarsim tai kopose...
-Bangų gatvėj, juk pati sakei.

O gal jos melavo?

12 Įrašas

Svajuko dramblionės

   Išėjome iš kavinės ir pasukome link parduotuvės.
-Aš tikrai, tikrai, tikrai nieko ten nerašiau,-Eva vis dar bandė beviltiškai mane įtikinti.-Gerai, tikiu, kad ir meluotum. Palieku tai tik tavo sąžinei, ir  tau.
Ji kurį laiką ėjo šalia manęs suirzusi ir nudelbusi žvilgsnį žemyn.
-Na gerai... Parašiau, kad atvykom, tik tiek.
-Mhm.
-Netiki?
-Kaip čia pasakius... Nnntaip, bet man nesvarbu, gali rašyti ką nori.
-Neatsisuk.
-Kas?
-Ne-at-si-suk!- sušnypštė ji, pagriebė mane už rankos, ir paspartino žingsnį. Gal kiek sušvelninau, ji tiesiog skriejo, ir vilko mane iš paskos. Tikriausiai sukėlėme daugiau įtarimų, negu būtume beklykdamos pasileidusios namo. Sustojome kažkokiame Dievo ir visuomenės, užmirštame ir šiukšliname užkampyje.
-Kas tau dabar? Neva policiją pamatei?
Kai važiavome, kalbėjome apie savo didžiausias baimes. Eva išsipasakojo, kad ji labiausiai bijo policijos, tiesiog nežino kodėl. Vien juos pamačius jai ima drebėti ir prakaituoti rankos, sukausto siaubas, norisi bėgti kuo toliau. Keista fobija.
-Ne, gal dar blogiau,-pažiūrėjau jai į akis- pamišęs žvilgsnis,-blondinės.
(...)
   Dabar sėdim namie. Eva per skype'ą čiauška su  tėvais, kaip mums čia smagu ir t.t. Už 10 min. bus devynios. Išėjau į balkoną pasidžiaugti atostogomis. Dangus buvo neapsakomai gražus, negaliu net apsakyti. Tiek daug spalvų! Oranžinė, raudona, geltona,  ir visos taip gražiai išsidėsčiusios!...
 Spalvingas fonas, ir debesys, lyg suplėšytas popieriaus lapas, ar vata, paskleisti po visą dangų... Nufotografavau ir nusiunčiau mamai. Ji neturi laiko pažvelgti pro langą, bet gal ras laiko pažiūrėti bent į telefono ekraną...
   Kažkur toli bažnyčios laikrodis mušė devynias. Įsiveržiau į kambarį, Eva jau buvo baigusi savo chat'ą, ir dabar sėdėjo fb'e.
-Žinai, kokia tavo dienotvarkė?-šlumštelėjau šalia jos.
-M?
-Devintą vakaro- mirtina tyla ir knarkimas.
-Pfff...Aš netriukšmauju, bet jeigu nori, galiu paknarkt.
-Kita prasme. Maniau, suprasi...-išplėšiau kompiuteriuką jai iš rankų.
-Hey, atiduok!!!!
-Labanakt! Pailsėk, atrodai nekaip.
-Cha. Svajuko dramblionės,- ji dar laikė ištiestą ranką į kompiuteriuką,-atrodau puikiai.
-Svajuko dramblionės,-burbtelėjau, ir atkišau kai kompiuterį.
   ...vis dėl to, man pavyko išaiškinti jai, kad per ilgas sėdėjimas prie kompiuterio kenkia sveikatai. Nusprendėme taip, aš sukursiu dienotvarkę jai, ji-man. Žinoma, teks paaukoti kelis blonknoto lapus, bet čia jų daug, taigi, viskas gerai. dar ilgai juokėmės iš Evos sakinio ,, Svajuko dramblionės'', kol ji nusprendė eiti miegoti. Jaučiu, akių vokai tampa lyg švininiai, eisiu ir aš. Jau beveik vienuolika, bet nors ir jaučiuosi pavargusi, negaliu užmigt.


Ką gi.

11 įrašas

Miegalė

   Kai atsibudau, pro langą vos brėško rytas. Eva dar miegojo, bet didžiai mano nuostabai - neknarkė. Nusiprausiau, apsivilkau, pavalgiau, ir paruošiau pusryčius Evelinai.Tyliai prislinkau prie jos ir nutaisiau švelnų balsą:
-Evelinute, kelkis, pusryčiai,- norėjau pamėgdžioti jos mamą, bet nežinojau kaip ją kelia rytais (ir ar iš vis kelia).
-Mhm,- ir ji apsivertė ant kito šono.
Taip ir nesupratau, pavyko ją apgauti, ar ne.


Jau beveik vidurdienis, o ji dar miega.


12:40 Jeigu ji neatsibus, eisiu viena.


13:14 Patikrinau ar ji dar gyva. Kvėpuoja. Gaila... :D


13:26 Pasėdėjau internete, pažiopsojau Tv, o ji VISdar miega. Na, nenormalu.


14:05 Ačiū Dievui, ji atsibudo. jau būčiau išėjus viena. Jeigu Eva spės su manim, galėsim prie jūros eiti kartu...


---------------------------------------------------------------------------------------------------------


17:55 Grįžom. Į kopas nėjom, nes saulės beveik nebuvo. Bangos buvo tokios pat didelės, kaip ir vakar, deja, turėjom lįsti daug giliau, nes jūra žydi. Visai nesigailiu nusimaudžiusi,manau, kad Eva irgi. Aš ją tiesiog įstūmiau į vandenį, nes ji kitaip ir būtų maigiusi telefoną.
-Kas vakarienei?-pašaipiai suokė ji.
-Spėk,-o jeigu rimtai?,- gal kokia pica, ar kepsnys...
-M, neblogai,- Ir ji pradėjo dairytis,- o, einam čia.
Dar nesusiprotėjau, o jau sėdėjau prie staliuko kažkokioje kavinėje. Eva kaip pakvaišus vartė meniu, rodės ir jį patį suvalgys. Kai atėjo padavėja, jau buvau beatverčianti menu, bet jį man iš rankų išplėšė Eva.
-Šiandien renku aš, okey,-tada kreipėsi į padavėją,- mums vieną šeimyninę picą,- ir bakstelėjo pirštu į kažkokią.
   Pica iškepė greitai, ir skaniai. Buvau tokia išalkus, kad nesigilinau į ingredientus, tiesiog valgiau.
-Žinai, šiandien tai ir davei miegot.
-Aha...Vakar, kai užmigai, aš dar ilgai buvau internete.
Ko norėt. Šiandien ji nueis miegot devintą, pasirūpinsiu.
-Buvai fb'e, ane?-matau iš jos veido,  pasigyrė, kad atvažiavom,- nemeluo, tu ir taip raudona, puikiai deri prie kečupo.
-Na taip, bet nieko nerašiau...
Ką ten bepridursi...Raudona Melagė.

10 įrašas

(Ne) civilizuotas miestas


   Įsikūrėme. Kambarys gana gražus. Gyvename pirmame aukšte. Viskas atrodo taip: Koridoriuje į kambarį yra spinta, stalas, kitoje pusėje durys į dušą (ir t.t.) ir virtuvėlė.Tiesiai koridoriumi idelis, platus, jaukus kambarys, su dviejomis lovomis ir didžiule, minkšta sofa su arbatos staliuku. Kambario gale didelis langas per visą sieną, su ofiso tipo užuolaidomis, ir išėjimas į balkoną. Tiesa, nepaminėjau svarbiausio, kampe, trap lango ir sienos - televizorius, ir veikia bevielis internetas. Tiesiog strakaliok iš džiaugsmo!! (Eva taip ir padarė.)
   Kai išsikrovėme daiktus, Evos mama įdavė mums raktus, ir išaiškino visas taisykles.
-Nepameskite raktų. Prie jų, štai čia, yra įlituotas specialus čipas, kurį palaikius prie tam tikro mechanizmo, automatiškai atsidarys lauko durys.
Kai Evos mama išvažiavo, prAdėjome kurti savo planus. Dabar nueisim prie jūros, palydėsim saulę, ir...
-...pasitrankysim po naktinę Palangą,- Eva netvėrė savo kailyje,taip buvo Palangos pasiilgusi (arba man taip atrodė.)
Eidamos alėja pastebėjom, kad pradeda kilti vėjas ir pradeda dulkti.
-Gal einam atgal? Pažiopsosim TV...
-Čia dar nesiskaito, kad lyja. Prisižiūrėsi televizoriaus iki senatvės,- ji tiesiog traukė mane.
   Kai pasiekėm tiltą, vėjas tiesiog čaižė veidus, vėlė plaukus, ir stūmė atgal. Dabar turėjome rėkti, kad viena kitą girdėtume.
-Pažiūrėk, kokios bangos, norėtum nusimaudyti?-sukvykė Eva, tylesnius žodžius užgošdavo vėjas.
-Nenorėčiau. Bet tikrai gražu. Įdomu, kokia vėliava?-nuo to rėkimo paskaudo gerklę.
-Bet vis dėl to, norėtum, ar ne?
Dar kartą žvilgtelėjau į bangas. Jos atrodė grėsmingai, bet kartu ir traukė. Papurčiau galvą. Per šalta.


   Pasivaikščiojome jūros pakrante, ir visiškai sušlapomee kojas. Palydėjome saulę, ir palengva ėmėme eiti namo.
-Tai ar dar trainiosimės po šį...-man pritrūko žodžių. Norėjau pasakyti ,,necivilizuotą miestą'', bet mano žodžiai nebūtų atitikę to, ką mačiau dabar. Palanga buvo labai pasikeitusi,daug tvarkingesnė,-miestą?
-Ne,-mačiau, kad jos lūpos pamėlusios,-kažkaip šaltoka šiandien....
-Kaip sau nori.
Šalta, nors vėjas aprimo, bet pradėjo lyti. Grįžusios susitepėm kelis sumuštinius (tiksliau valgė ji, nes aš po dešimtos valandos nebevalgau.), ir sugriuvom į lovas. Ji išsitraukė savo iPhone, o aš skrebinau tušinuku.
-Eva, turėk bent kiek sąžinės, nepublikuok facebook'e kur mes esam... Dar ateis, pati žinai kas, į svečius.
-Cha,- viskas, jeigu ji dar ką nors ten parašys...
-Nori paskaitysiu anekdotą?
Ak. Tai štai kur ji landžioja.

9 Įrašas

Kelionė

   Pasirodo, užmigau. Pajutau, kad ant manęs kažkas užgriuvo, o tada stipriai pakratė. Našta nuo galvos ir kaklo dingo. Kažkas iš ausies ištraukė ausinuką.
-Gabri, neapkursi taip garsiai klausydama? Girdisi net koridoriuje!!
Ką ji čia nusišneka?Girdi minimum visas pirmas aukštas!
-Mhm... Kiek valandų?
-Po aštuonių penkiolika.
Geras. Pakankamai ilgai išmiegojau, bet vistiek jaučiuosi kaip maišu trenkta.
-Nu bet tu tai ir pavarai,-išsprūdo prisiminus knarkimo ,,chorų karus'',- knarki tai kaip...
Eva pažvairakiavo į mane, ,,tipo'' nenusišnekėk ir apsisuko ant kulno.
-Kai būsi pasiruošusi, ateik valgyti.
Jeigu ji taip droš ir Palangoj, apliesiu ją lediniu vandeniu.
   Pusryčiams gavom (didžiausiam nustebimui) sausų pusryčių. Norėjau paklausti, ar jie tik tuo ir maitinasi, bet prie jos tėvų buvo kažkaip nedrąsu. Maždaug apie devintą pajudėjom. Sukrovėm visą savo mantą į Evos mamos džipą, ir išvykom. Kelionės pradžioje plepėjome, bet vėliau sumanėme pasnausti. Kai atsibudau, buvome pusiaukelėje, tad likusią kelio dalį praklausiau muzikos. Štai, liko dar 20 kilometrų, ir mes įvažiuosime į Palangą.

P.s. Eva visą kelionę pramiegojo (visas 3 h.!), nesuprantu, ar sveikas žmogus tiek miegotų.

P.p.s. Prisiminiau ko nepasiėmiau: fotoaparato. Bala nematė, tam yra telefonas...

8 įrašas

Knarkimas


   Atvažiavome pas Evą maždaug apie 21 h., nes dar buvome parduotuvėje. Ir kam aš tiek prisipirkau? kaip bado metams. Jeigu Palanga nors šiek tiek civilizuotesnė, kad aš įsivaizduoju, parduotuvės turėtų būti ant kiekvieno kampo. Mūsų tėvai greitai rado bendrą kalbą, (ko norįt, juk vyrai...). Pradėjo nuo mūsų kelionės aptarimo, o baigė žiūrėdami futbolą su alaus bokalu rankoje. Mes su Eva sėdėjome  balkone, šnekučiavomės, ir maitinome uodus. Ji tiesiog tratėjo visokias nesąmones, kai pagaliau užsičiaupė (ar sustojo įkvėpti oro), paklausiau.
-Įsivaizduoji? Jau paskutinis vasaros mėnuo... Greitai į mokyklą. Gali patikėti?
-Taip, vasara lekia nežmonišku greičiu. Patikėk, Palangoje laikas prabėgs kaip minutės. Šį mėnesį reikia išnaudoti kuo naudingiau.
Įdomu, kaip? Man asmeniškai idealios atostogos - degintis pliaže, kur nors šiltuose kraštuose.
-Ką veiksim?-noriu iškart sužinoti mūsų dienotvarkę. Nepakenčiu nesuplanuotų kelionių.
-Eisim prie jūros, jeigu geras oras.
Toks atsakymas mane nelabai patenkino, bet ką jau čia...
   Kai tėtis išsidangino, išklausiau visą Evos daiktų sąrašą. Turiu pripažinti, daiktų daug, bet visi jie reikalingi. Vėliau pavalgėme vakarienę (t.y. sausų pusryčių) ir sugulėme. Evos mama paklojo man lovą pirmame aukšte, svečių kambaryje. Et... Koks skirtumas kur miegoti. Vien svečių kambarys du kartus didesnis už mano kambarį, ką kalbėti apie kitus... Virš šio kambario Evos miegamasis. Jau dabar girdžiu, kaip nuo jos knarkimo ima drebėti sienos. Jaučiu, šiandien nemiegosiu. Iš toliau atsklido kažkoks gaudesys, ar užesys, protarpiais nutildamas ar pagarsėdamas.  Bet vėliau, kai mano ausys apsiprato su spengiančia tyla ir iki apsiputojimo lauke besidrąskančiais kaimynų šunų viauksėjimais, supratau, kad tas ,,gaudesys'' - tai Evos tėvų knarkimas. Šakės. jeigu jie nenustos knarkti, eisiu miegoti į lauką.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------
4 h. Susidėjau visas, kiek tik radau kambaryje, pagalves ant galvos ir buvau užmigusi. Atsibudau tik tada, kai pradėjo trūkti oro Dabar visa šeimyna ,,kriokia'' visu pajėgumu, nors jų knarkimas labiau primena susišaudymą. jeigu man dar pavyktų ištempti dar geras tris valandas, turėčiau gauti ausinį medalį už kantrybę. Pala, pala... Ko aš čia taip kankinuosi?? Juk turiu mp3!!!
6 h. Pasigarsinau beveik iki max'imumo, bet daugiau nedrįstu, nes bijau pažadinti kaimynus. Nors dar puikiai girdžiu, kaip dreba namo sienos.
6.30. Nebeištvėriau. Pasigarsinau iki max. Ir galvą pakišau po krūva pagalvių. Ir aš užmigsiu, ir kaimynai negirdės. Puikus sumanymas. Kartais net pati nusistebiu pati savimi.