25 įrašas

Spraginti kukurūzai


   2010.08.20. Ankstesnį įrašą rašiau beveik prieš savaitę. Nerašiau, nes nebuvo nieko tokio tikrai verto dėmesio, tingėjau (juk atostogos) ir neturėjau tam laiko. Gražiai įdegiau tik Evos pagalba- neleido man lįsti į jūrą. Gyvenimas ir toliau rutuliojasi įpratsa vaga... Dar kelis kartus buvome apsipirkti, nors...Nebėra čia kč veikti- norisi namo...
    Mano įrašai darosi vis trumpesni, ir trumpesni. Kodėl? Daugiau laiko praleidžiame tikrai poilsiaudamos, nei sėdėdamos namie, prie kompiuterio ar televzorio. Dabar praleidžiame beveik visą dieną prie jūros, kaip ir dabar. Vyko koncertas, buvo išties puiku. Prie tilto žaidė krepšinį. Aš, asmeniškai, krepšinį gyvenime esu žaidusi tik du ar tris kartus, nes nieko neįmetu, bet dabar pabandžiau. Ir nieko blogo... Eva- tikra krepšininkė. Įmetė visus duotus kamuolius, bet į finalą nepateko.
-Reikės atšvęsti tavo pergalę prieš bernus,-linksmai plojau jai per nugarą.
NE VISI taip puikiai mėto, kaip Eva. Net kai kurie bernai įmeta mažiau, nei ji.Grįžusios pavakarieniavome, pasispraginome kukurūzų, ir atsisėdom žiūrėti didžiojo Penktadienio Filmo.
-Nežinai, koks šiandien filmas?-Eva padėjo lėkštė kukurūzų ant stalo, priešais mane.
-Ne.
-Atrodo, lyg ,,Troja''...
-,,Troja''? Tada einu į lauką.
-Tu bent skaitei knygas?-ji pakišo man panosėn kukurūzų,-jeigu pasiliksi, suvalgysim abi...
-Knygas...Ne...
Mane papirko maistu!!! Kur tai matyta?
-,,Iliada'' ir ,,Odisėja''. Aš skaičiau. Nors nė žodžio nesupratau.
-Taip ten jau ir skaitei...

-----------------------------------------------------------------------------------------------------

   Nieko ypatingo. Daug daug kraujo. Viskas. Kelis kartus, per pertraukas bėgau pirkt kukurūzų. Ir grįžinėdama, mane sutrukdė skelbimas... ,,...rugpjūčio 23 d. prie tilto bus deginamas laužas, vasarai palydėti, vyks koncertas...'' Man užteko. Greitai nufotografavau skelbimą, ir pasileidau namo. Mano galvoje žybtelėjo mintis. Ją pakišiu ir Evai, gal man pritars...

Viskas Ok. Susitarėm su mano ir jos tėvais. Mus pasiims 24 d., ryte. Abejoju, ar atsikelsim...

Mano sumanymas idealus. Evai jis patiko. Dėl koncerto jau nusprendėm. Būtinai eisim. Taip ir maniau, ją irgi lengva papirkti maistu...

   Ach... ji įsijungė skypę, ir bendravo su tėvais, iki nukritimo. Prišnekėjo TIEK nesąmonių, kad net nemalonu klausytis. Turėjau išeiti į balkona, ir pamedituoti. Jau tamsu-o tai reiškia, kad laikas eiti miegoti...

24 įrašas

Atsisveikinimas


Visą dieną pragulėjome pliaže. Saulė kaitino visu pajėgumu. Jaučiausi puikiai- sūpavausi ant bangų. Gulėjau ant nugaros, ir žiūrėjau į žydrą dangų. Staiga, kažkas mane su didele jėga patraukė gilyn. Jau spėju kas- Eva. O kas saugo mūsų daiktus? Nėra logikos. Atsimerkiau. Plaukioja kažkokios smiltelės, žalsvai rusvame vandenyje, daugiau nieko. Tik tada ir pastebėjau, kad manęs niekas nelaiko, bet gilyn vis vien tempia. Giloka.... Kuo giliau, tuo tamsiau darėsi, oro atsargų plaučiuose greitai mažėjo. Užsimerkiau. Jeigu pamatysiu tą tamsą, sužviegsiu visa gerkle. Stipriai pasimuisčiau, ir tų atsargų dar labiau sumažėjo. Galvoje skaisčiai sužibo tik viena mintis: ,,ŠALTOJI SROVĖ'' . Kiek daug žinių girdėjau apie nuskendusius žmones, kurie prigėrė, nes, bala žin kas jiems ten nutiko.... Svarbu- nepulti į paniką. Kaip mano tėtis sako: ,,Jeigu būtų gaisras, tai tie panikuotojai patys pirmi žūtų...'' Paskaudo krūtinę. O slėgis čia tikrai yra, ir dar koks. Tada ir pajaučiau po kojomis žemę. Nieko nelaukiau, tiesiog žaibiškai atsispyriau, išpūčiau visą orą iš plaučių, ir iškilau į karštą orą. Apačioje ir tai buvo daug vėsiau. Nelaukiau, kol mane pagaus kita srovė, puoliau plaukti link kranto.
   Eva gulėjo ant įkaitusio smėlio. Dribtelėjau šalia jos.
-Gal jau einam?- ji nusiėmė akinius, atrodė mieguista.
-Aha...-sušvokščiau. Buvau baisiai pavargusi nuo tokio inirtingo plaukimo.
Kad aš daugiau taip toliau plaukčiau!!!!!! Niekada.
-Kas buvo? Atrodai lyg ryklį pamačius,-ji uždėjo savo įkaitusią ranką man ant peties.
-Žinai...Taip ir buvo...
Eva atsiduso ir atsistojo.
-Einam. Pakeliui papasakosi...
   Kai viską išpasakojau, mano daugužė tik linktelėjo galvą:
-Gyvenime mes mokomės iš klaidų. Dabar žinosi, kad plaukti toli pavojinga.
Viešbučio priimamajame vėl susitikome tą porą, kuri apsigyveno mūsų kambariuke.
-...ir kaip tos mergiščios drįsta laipioti į svetimus balkonus??? Ir...ir... trankytis!!! Visiškas tėvų neauklėjimas...
-Nusiramink, Jolanta. Aš su jomis pakalbėsiu. Jeigu vėl brausis, iškviesim policiją...
Mudvi tyliai sukikenome.
-Labas rytas,-bandėme tyliai praslinkti.
-Labas rytas... mergaitės,-moteris keistai mus nužvelgė,-Palaukite... Ar pažįstate čia gyvenančią Evą? Ir tokią Gabiją?
-Mmm...Ne...-Eva bandė kaip nors išsisukti.
Abi supratom, kad gausim velnių abi, jeigu prisipažinsim. Dar ir mus tokiom pat palaikys...
-Gal turite kokius nors asmens dokumentus? Mokinio pažymėjimus?
Čia dabar kas???? Nuo paprasto sujudimo, iki asmens dokumentų tikrinimo!!!
-Ne, mes dokumentų nesinešiojame,-tariau,- O gal kažkas atsitiko?
Ačiū Dievui, iš kažkur atėjo administratorė. Pasisveikinome.
-Ponia, ar pažįstate šias merginas?-moteris atrodė karinga. Pasiruošusi bet kam perkąsti gerklę.
-Taip, žinoma... Ar kas nors nutiko, ponia? Jos čia poilsiauja.
-Gal galite pasakyti jų vardus?
Prašau????? Ko JAI reikia????
-Taip, taip.... Mergaitės, neprisistatėte? Ji- Evelina Bružaitė, o ji- Gabrielė Smilgytė.
Moteris, berods, patikėjo. Ištiesė ranką.
-Jolanta.
Viskas tuo ir pasibaigė- mus paleido. Pora dar liko aiškintis, kas tos ,,Eva'' ir ,,Gabrė''.
-Atkakli moteris,-mestelėjo Eva, kai buvome saugiai užsirakinusios namie.
-Tai jau tikrai. Nuo kada mums reikia su savim dokumentus nešiotis? Cha. Dar ko. Pati savo pavardės nesakė...
-O jai ir neprivalu. Suaugęs žmogus gali elgtis kaip nori...,-Eva išsitraukė telefoną, ir ėmė kažką maigyti,-O, žiū, kas parašė....
-Kas?
-Kristė.
-Ką gero rašo?
-Nieko Tik tiek... ,,Kur esat?'' .Taigi Kur esam?
-Pamąstyk, kur. Taigi Palangoj. Čia atsakymas tau. Jai gali nieko nerašyt, kol nesugalvojo per visus kambarius pereit...
-Ai, Gabriele, neįdomu!!!...Galim paerzinti jas...
-Tai ir erzink,-apsiverčiau ant kito šono,-įjunk kondicionierių.
-O čia toks yra?...
-Taigi.
Oi...Ji skambina! Atsiliept?... Oi...Alio?-padarė garisiakalbį, kad girdėčiau ir aš.
-Labas,-Kristina. Xp. Negaliu pakęsti jos.
-Labas, rašei?
-Jo... Rašiau... Jau pagalvojau, kad vėl telefoną pametei... Kur buvai?
-Pliaže. O ką?
-Ot kokia, nepakvietei kartu... Aš tai norėjau tave pakviest, barbenau į langą, kažkokie žmonės išėjo, aprėkė... Kodėl nesakei, kad tavo tėvai atvažiavo? Žinai, kaip gėda buvo?.. Vagile išvadino...
-...o tai kas tave į mano balkoną pasiuntė? Įstūmė kas, a? Ir šiaip, jie ne mano tėvai. Aš jų nepažįstu.
Eva gavo smarkų smūgį į šlaunį. Pukiai susitvardė. Tik žioptelėjo iš skausmo, ir pažvelgė į mane kankinės žvilgsniu.
-K...Kaip tai? Išvažiavot???
-Taip.
-Čia...Rimtai?-Kristės balsas atitolo,-Neatsisveikinot.
-Tam ir skambinam, kad atsisveikintume dabar. Iki,-Eva nusijuokė, išjungė pokalbį ir numetė telefoną ant sofos. Tik per plauką jis nesitėškė žemėn,-Dabar galėsim poilsiauti. Taiip... Į kokį restoraną šiandien eisim?
-Man nesvarbu. Rinkis  šiandien tu...
   Krovėmės daiktus, rengėmės šilčiau. PagalEvą, šiandien vakaras bus vėsus.
-Nebija jų susitikt?-tarstelėjau iš balkono, kol ji ten gražinosi.
-Jolantos- nė kiek. Ką ji man? Beje, pastebėjau, kad Gabija ir Gabrielė trumpinasi vienodai -Gabė.
-Ne jos... Kristės. Mano vardas kitaip- Gabrė. Nejauti skirtumo?
-Dėl Kristės- man nulis sveikų. Atsisveikinom juk. Dabar dar klausimas, ar ji iš viso kur nors eis...
-Tikrai...-grįžau į šiltą kambarį. Pasigriebiau ant lovos gulėjusią savo rankinę, nupėdinau link durų,-jau laukiu tavęs, pasiskubink,-atsirėmiau į duris. Kažkaip jos atsivėrė, ir aš sunkiai dėjausi ant žemės. Koridoriuje nebuvo nė gyvos dvasios, taigi- atidariau duris pati. Kažkaip... Pamačiusi šitą vaizdą Eva skardžiai nusijuokė.
-Cha, cha, labai juokinga. Gal gali dar garsiau, kad ir visas viešbutis išgirstų?
-Ką valgysim šiandien?-paklausė ji.
-Juk sakiau, šiandien renkiesi tu. Tai ir sugalvok. Arba šeimyninę picą, arba ledų.
-Didelis pasirinkimas,- ir mes besijuokdamos patraukėme į šurmuliuojantį mietą.

23 įrašas

Persikraustymas

   19 h. Guliu ir žiopsau TV. Šalia manęs guli Eva. Pasirodo, mano hipotezės pasitvirtino- Kristina eilinė draugių vagilė.
-Klausyk, negi leisi kažkokiai, atsiprašant, durnei, sugriaut mūsų draugystę?!-užbaubiau.
-Tai ką man dabar daryt? Spjaut į ją ir viskas? Žinai, aš ne iš tų žmonių, kurie taip gali pa...
-Gali pavedžioti ją už nosies...
Ji užvertė galvą į lubas.
-Atvažiavom čia ilsėtis, ar ne? O ką mes veikiam?? Kariaujam su kažkokiom kaimynėm, kurių daugiau gyvenime niekada nebepamatysim.
Eva teisi. Keisti kaimynai, keistos ir mes...
-Gal keičiam kambarį? Manau, iš trečio aukšto turėtų būti gražus vaizdas...
Eva nežymiai linktelėjo.
-Aš visom keturiom už.
-Tu kalbėsi ar aš?
-Nemanau, kad svarbu. Tiesiog keičiam, ir viskas.
   Surinkau administratorės nr., o kalbėjo Eva. Už kelių minučių viskas buvo sutvarkyta. Naują guolį gausime jau šiandien. Tyliai susipakavome, apsitvarkėme (kam tvarkytis, jeigu viską sutvarkys kambarinė?) ir patraukėme į laukiamąjį. Iš 105 keliausime į 318. Kol laukėme, atvyko nauja šeima. Jauna moteris, ir vyras. Pamačiusi mus ji paklausė:
-Ir jūs naujos? Kur gyvensite?
Tikra motina. Koks jai skirtumas?? Nenorėjome prasitarti, tad tiesiog pasakėme, jog esame čia pirmą kartą, nieko nežinome. Kai atėjo vedėja, mūsų nuostabai, jie gyvens mūsų buvusiame kambariuke. Lipdamos laiptais į trečią aukštą karštai diskutavome:
-O jeigu juos palaikys mumis? Cha.Tada tikrai turėtume išgirsti klyksmą, jeigu Kristė bandys įsilipti į kambarį,-Ironizavau.
-Ooo...Jau įsivaizduoju, kiek velnių jos gaus,- Eva buvo išsišiepusi kaip hiena.
   Atrakinome savo naujojo kambariuko duris, į veidus plūstelėjo gaivi vakaro vėsa. Viskas čia buvo taip pat- lyg ir nebūtume išsikėlusios, tik tiek, kad iš balkono atsitvėrė didesnis vaizdas.
-Dabar prasidės normalios atostogos,-pareiškiau prisėsdama ant savo naujosios lovos.
-Palauk rytojaus, susipažinsim su kitais kaimynais...-Eva sunkiai sudribo ant fotelio,-Žinai, aš vis dažniau pradedu mąstyti apie mokkyklą...
-Ak, neprimink.
-Pagalvojau...Gal ir aš pereisiu į kitą mokyklą...
-Tu turi daug draugų, kam tau pereit?
-Ne viskas taip puiku, kaip tau atrodo. Hm. kada ryt keliamės?
-Kada norėsim,-apsiverčiau ant pilvo. Miegosiu su rūbais. Kai toks oras...
-Miegosi su rubais?
-Taip.
-Labanakt.
-Mhm,-viena koja jau buvau sapnų karalystėj. Būtų visai neblogai, jeigu irji pereitų. Būtų linksmiau. Galvoje sukasi tūkstančiai minčių, įdėjų, klausimų, bet nebegaliu daugiau jų išklausyti. privalau pailsėti. Nuo visko.

22 įrašas

Pavydas


   Lyg susitarusios, abi atsibudome 8 h. Ramiai plepėjome iki dešimtos, kol įsitikinome, kad kaimynės tikrai atsibudo. Pradėjome kalbėti šiek tiek garsiau, atidarėme balkoną, ir planas prasidėjo.
-Gabre, padėk mano kompiuterį po pagalve...
-Ateik, ir pasidėk pati.
-Tau arčiau.
-Na ir?
-Kas ,,na ir?''? Sunku? Naudojiesi juk mano daiktais!
-Tai nieko nereiškia.
-Blyn, tiesiog padėk į vietą, ir baigiam!
Jaučiu, per šį vaidinimą tikrai susiriesim...
-Padėsiu, atvėsk.
Šis ginčas pradinukų lygio. Mačiau, šypseną tramdo ir Evelina.
-Na, patenkinta?-atsistojau ir pasirąžiau.
-Labai.
Ėjau prie baro, bet netyčia pastūmiau ant staliuko kampo stovėjusį puodelį, šis su baisiu trenksmu sudužo ant grindų į tūkstančius dalelių. Abi buvome tokios pat reakcijos, juk puodelis valdiškas... Išsigandusios žiūrėjome į duženas ant grindų. Pirmoji atsitokėjo Eva.
-Tu!!! Tu, žinai kiek jis kainuoja??!!
Skėstelėjau rankomis. Puodelis? Kelis litus, ir tiek, bet juk vaidinome...
-Pati žiopla, kad dedi daiktus ten, kur jiems ir taip ne vieta!- suvaidinau garsų išėjimą smarkiai užtrenkdama duris, kad net langai ėmė vibruoti. Žinoma, neišėjau. Tyliai pasiėmiau šupeliuką, ir ėmiau tvarkyti tas duženas... Eva išėjo į balkoną.
-Labas, Evelina. Girdėjau, kažkas dužo...-ir vėl ta sena karvė Kristina.
-Laba... Ai, ką padarysi... Nieko nėra amžina.
-Kas dužo?
-Nenoriu apie tai šnekėt. Visą rytą sugadino...
-M... Jeigu nori, galiu su ja pašnekėt.
-Nereikia, pati pasišnekėsiu. A, ir dar, kaip su tuo telefonu?
-Na, net nežinau. Pradėjo kažkas skambint, galvojau man, tai ir atsiliepiau. Kai Gabrė iš rankų telefoną išplėšė, tik tada ir pastebėjau, jog telefonas ne mano...
-Suprantu.
-Ir dar. Žinok. Ji tau tikrai ne gera draugė, jeigu šitaip daužo daiktus, nei atsiprašo nei ką... Žinoma, neturiu teisės lįsti į tavo gyvenimą, bet vistiek...Ji nenusipelno būti tavo geriausia draugė.
Iš kur JI tai ištraukė???
-Manau, tu teisi. Neturi teisės lįsti į mano gyvenimą. Nors.. Jau susipykom, geriausios vistiek nebūsim...
Ji tikra humoristė.
-Laikas tau ieškoti naujos geriausios draugės.
...kuri butinai turi būti Kristina, ar ne? Draugių vagilė.
-Dar pažiūrėsiu...
-Gal nori nueit prie jūros? Šiaip pasivaikščiot. Tikriausiai bus geras oras...
-Gerai, einam. Tik aš susiruošiu...
Kai ji grįžo iš balkono, drybsojau fotelyje.
-Ji tikra veidmainė,-burbtelėjau,-Nieko, tuoj pati pamatysi.
   Eva išėjo su kriste, po kiek laiko išėjau į balkoną ir aš. Su kuo ten šneka Silvija?
-...važiuos. jeigu apsistos čia, tai gal susitiksim. Aha, gerai... iki.
-Tai ką, ir vėl tos tavo draugužės?-Ak. Miglė. Visai apie ją užmiršau...
-Kitos. Kaip blogai, kad mes nesiorientuojam, kur gyvenam...
-O jos?
-Jos gyvena kažkur netoli. Nerė vcakar rašė, kad matė Gabrielę, norėjo pašnekėti, bet ta jos nematė.
-Pati kalta.
-Ai, atstok. Ir taip, dar tos kaimynės iš 104 baisiai knisa, dar ir tu!..
104? Na, juk viskas aišku. Ten gyvena mūsų draugės: Kristė, su savo šutve. Tik tokios ir gali užknist. Ir lyg specialiai pagal užsakymą, atsiveria jų balkono durys.
OMG.
Saulė dirbtinai rąžydamasi, ir ,,nepastebėdama'' įgriūną į savąjį balkoną. Tegu sau. Man ji- šlapia vieta. Toliau klausau mano priešių pokalbio.
-Tai koks jom skirtumas, ką mes darom??? Tegu į save pažiūri,-Miglė tiesiog dega pykčiu. Sukluso ir Saulė.
-Varnos,-paniekinamai sušnypštė Silvija.
Tuo jų pokalbis ir pasibaigė... Nors beveik nesupratau, apie ką jos ten šnekėjo. Supratau tik tiek- jos nori atsiprašyt mūsų. Nors tikrieji jų planai visada buvo, yra ir bus nežinioje. Pasigriebiau telefoną ir viską išdėsčiau Evai. Tada atsisėdau ant žemės, ir parašiau ilgą ilgą žinutę mamai, kaip mums čia faina ir t.t. Dar panaršysiu internete. Štai ką reiškia mėgautis atostogomis...
   Už kiek laiko mane prakalbino Alisa.
-Ko tokia surūgus?
-Labas, labas.
-Kas yra?
-Atstok nuo manęs.
Ji dar stoviniavo.
-Manau, žinau, kas vyksta. Tu pavydi.
Man tiesiog išsiveržė juokas. Ilgas ir nesutramdomas. Nuoširdus juokas.
-Pavydėti? Ko? Kam? Tau??
-Pavydi kristinai.
Šį kart tai buvo išties juokinga. Juokiausi tol, kol šonus paskaudo.
-Oi, viskas, viskas... Gerai, tęsk,-stengiausi atrodyt rami, bet ta jos hipotezė mane nuoširdžiai prajuokino.
-Pavydi jai, nes ji daugiau laiko praleidžia su Eva, nei tu.
-Patikėk, mes drauge praleidom ir taip daug laiko, kad reikia...
-Štai kaip, vis dėl to, pavydi...
Atsistojau ir pastūmiau balkono duris.
-Ai,  ką čia su durnium pasiginčysi, manyk kaip sugeba tavo mažos smegenys.
Vis dėl to. Pavydžiu.
-Girdėjau, šiandien su Eva gan rimtai susipykai,-atsklido Alisos balsas,-nenustebčiau, jeigu ji šiandien nakvotu pas mus.
Čia dabar kas???