15 įrašas

Triukšmas

   Gėda (blush). Užigau. Eva su pirkiniais ilgokai prastovėjo po langu, kai galiausiai prisiskambino man, padėjau jai įlipti.
-Geras, čia taip vėsu,- ji pavargusi sudribo ant lovos.
-Radau kondicionierių,-sukrizenau.
Vėliau ji parodė savo pirkinius. Abi pasimatavome, na, radau ir man tinkančių drabužių, tad tikriausiai rytoj apsipirkti eisime abi.
-Ak, vis dėl to, kaip gera...-ji drybsojo ir liaupsino kondicionierių,-anksčiau jų čia nebūdavo.
Eva elgiasi taip, lyg pirmą kartą čia būtų.
-Kelintą kartą tu čia?-tuoj išsiaiškinsim.
-Tikrai ne pirmą...
Melagė.
-...anksčiau gyvendavom antrame arba trečiame aukšte, o ten kambariai truputi kitokio išplanavimo...
Neįtikinamai skamba.
-...tad čia, pirmame aukšte, taip. Pirmą kartą.
   Ir kodėl aš taip nedraugiškai elgiuosi?? Ji man net padovanojo savo naują tuniką (o ji, beje, labai graži), tai vis šis tas. Kai paruošiau vakarienę (šį kart nusprendžiau kepti  kiaušinienę), ji mane taip išgyrė, lyg būčiau pasaulinio masto kulinarė.
-Ak ,kaip skanu!!  Tu gamini fanatstiff...,-ji užspringo,-fastastiškai!!!
-Valgyk, valgyk.
Ji daugiau kalba, nei valgo. jau kokį dešimtą kartą paspringo mane begirdama.
-Eva, tu valgyk, o kai pabaigsi, galėsi pratęsti mano maisto garbinimą ir liaupsinimą,- šį kart, pasakiau nuoširdžiai. Juk nenoriu, kad ji paspringtų.
   na štai. Dabar gulime ir spoksome TV. Maždaug tada, kai pažiūrėjom visus rodytus filmus, humoro šou ir kt. , pastebėjome, kad laikas miegoti. Išjungėme teliką,.. ir įsiklausėmeį šurmuliuojančius kaimynus. Evai nepasisekė, nes ji guli prie tos sienos, už kurios tie kaimynai ir gyvena.
Iš už sienos:
-Tai ką, gal varom miegot?
Ta pati merga, kurią aprėkiau.
-Tu ką, dar tik vienuolika.
Susižvalgėme. Balsas tikrai buvo girdėtas.
-Silvija?-vien lūpomis sušnibždėjo ji.
Linktelėjau. Baisiau negali būti. Na, gal ir gali.
-Klausyk, nebenoriu ant kaimynu užsiraut. Išjunk teliką.
-Išsigandai kažkokių žmonių? Nebūk laukinė, žmonių bijai. Juk šiandien koncertas, jie tikriausiai išėjo...
Koncertas? Kur?? Kada? Tikriausiai jos kažką sumaišė.
Atsisėdau ir suklusau. Mano pavyzdžiu pasekė ir Eva.
-Nori rizikuot? Taisyklėse parašyta, kad po dešimtos valandos negalima triukšmauti,-balsas buvo tvirtas, atkaklus, bet ir drauguškas.
Taisyklės? Kokios dar taisyklės?? Jeigu jos ir yra, niekas jų nesilaiko.
-Klausyk, Migle, viskas gerai. Mes netriukšmaujam, ar ne?
Ta Miglė, jos draugė? Palydovė? Eilinė padlaižė? reikės išsiaiškinti.
   Mostaguodama rankomis Eva atkreipė į save dėmesį. Ji mostelėjo link lango. Balkono durys pravertos,tai štai, ir viskas todėl girdisi. Jos irgi atsidariusios balkoną.
-...o aš maniau, kad čia per sienas,-sušnabždėjau. Tikiuosi, kaimynai negirdėjo,-davai, suvaidinkim, kad grįžom?
Ji linktelėjo. Tyliai nutykino prie durų, atidarė jas, ir garsiai, su dideliu trenksmu uždarė (T.y. taip garsiai, jog vos neiškrito stiklai).  Improvizacija prasideda. Suuokiau:
-Koks vakaras... Bangos nerealios!!
Eva pamėgdžiojo savo mamos balsą (beje, jai tai puikiai išėjo. jeigu bučiau užrištomis akimis, ir nieko apie tai nežinočiau, tikrai pamanyčiau, kad ten jos mama.)
-Tikrai, aukseli. Nesė su tėčiu greit grįš su pica, tad paruošk stalą. Pasiklok lovą, kokia netvarka!! Ir dar, nueik į dušą, nuo tavęs dvokia dumbliais.
Pievų pieva. Kokia nesąmonė.
Taigi, einu, tipo, į dušą. Praustis. Pakeidau vandenį į kriauklę, įjungiau dušą, ir uždariau dušo duris. Šiek tiek ,,pasibaladojau'' ir VOILA!!  Aš jau nusimaudžius.
Eva buvo įsijungusi televizorių, ir prisiplojusi prie pat sienos.
-Tu greita. Eime, ką tik  rašė Nesė, sakė, kad ateitume prie mažojo tiltuko, reikia kai ką aptarti.
Tiltukas, tai tiltas per kažkokią dumbliais ir šiukšlėm apsinešusią upę. Na, tokia ten ir upė, greičiau labai didelis upelis.
   Tipo, išėjome. Kaimynės tylėjo, o gal taipogi išėjo. Sugulėme, bet vis dar klausėme. Visko. Tylos, mašinų pypsėjimo lauke, vėjo.
-Kaip manai, jos išėjo?-Miglė, iš savo balkono.
-Nesvarbu. Mes juk netriukšmaujam...
Kvailė. Po gerų 10 min. trankėsi garsi muzika, o jai pritardamos karkė dvi mergos. Nepadėjo niekas, nei mp3, nei ant galvos sukrautos pagalvės, nei antklodės. Kai trūko mano geležinė kantrybė, išėjau į balkoną, vėl persisvėriau ir sužviegiau:
-Ar baigsit, po galais?!! Dar nors garsas, nakvosit lauke!!
Ačiū Dievui, mano plaukai ir vėl susivėlę, užkritę ant veido, tad tokios manęs nelabai kas ir atpažintų...
Taip pat išėjo ir Miglė.
-Kas manai esanti, kad čia mums nurodinėji?
-Patikėk, sužinosi, tai kojas iš baimės pakratysi.
Žinau, skambėjo ne itin originaliai, ir grąsinamai. bet... kitaip nebeįmanoma.
Grįžau. Eva sėdėjo prie stalo, ir rankoje laikė telefoną. Po akimis- pilki ratilai.
-Tai ka, skambinam administratorei?
Dvejojau.
-Ne,-pažvelgiau į apsiniaukusį dangų, ir kelias spindinčias žvaigždeles danguje. Jaučiausi prastai, ir norėjau tai kuo greičiau baigti,- skambink policijai.