17 įrašas

Pavogti užrašai

   Po kiek laiko, jos tikrai išsidangino. Išgirdome žingsnius,  linksmus balsus, keliaujančius per koridorių (kur negirdėsi, kai esi prikišęs ausį prie durų), ir pastebėjome jas iškeliaujančias.
-Cha, Bangų gatvė kitoj pusėj. Va čia tai nesiorientavimas...-įsijungiu savo Pc'ą
-Klausyk, ar tik man taip atrodo, ar jos neuždarė savo balkono?
-Nesupratau?-Ji ir vėl sumąstė kažką nutrūktgalviško, kvailo, arba pašaipaus.
-Eik, patikrink, ar jos bent duris užrakino.
Na ir? Nuėjau- užrakinta. Juk girdėjom... Grįžau į mūsų jaukų ir tvankų kambarį, o ją pastebėjau balkone.
-Na, tai kaip?-ji delsė.
-Užrakinta,-burbteliu, tai koks gi tavasis planas chuliganas?
Eva ėmė, ir perlipo balkono tvorą.
-Lipk lauk. A, ir dar, užrakink duris iš vidaus...
Padariau, kaip liepta... Tada taipogi išlipau į žalią pievutę, aptvertą metaline tvorele.
Deja, Evos lauke nebuvo. Kurgi ji? Ogi kaimynų balkone, pas Silviją... Ir kaip tokia kaip ji ten užsikabarojo be niekeno pagalbos? Ji man padėjo įsilipt, bet ir tai, vos įstengiau.
-TAIGI,-mano kantrybė greitai trūks,- ką sumastei?..
-Pasižvalgysim po jų valdas.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------

-Šiaip nemėgstu raustis po svetimus daiktus...
-Mes ir nesirausėm.
-...ar slapčia  lįsti į jų valdas.
Eva nusijuokė. Nuoširdžiai ir skambiai.
-mes nieko nevogėm, nieko nelietėm, viską palikom savo vietose,- bet perpratusi mano miną pasitaisė,- beveik.
   Iš dalies - puiku. Radom Miglės dienoraštį. Eva vos neišmušė sienos iš to džiaugsmo. Nešėm muilą į savo valdas, kad iššifruotume ,,duomenis'' t.y. hieroglifus. Miglė rašo kaip su vištos koja, raidės išraitytos, sumaltos, tai didelės, tai suspaustos, kad net akyse liejasi. dar reikia gerai pagalvoti, kur ,,a'', o kur ,,o''. Bala ją. iššifravom keletą įrašų...

1-sis šifravimas.

,,Mano tėtis leido mums važiuoti kartu. Mama užsakė viešbutį. manu bus tikrai smagu, ypač su savo mylima pussesere... Žinoma, visko būna, bet kai gyveni toli viena nuo kitos, kažkaip pasiilgsti... Taigi, mes jau čia. Silvija apžiūrinėja kambarį, o aš, kadangi pirmasyk čia, kartu su ja. Pagaliau - ramybė, tėvų nebėra. Išėjau į balkoną pasigrožėti gamta. Kol grožėjausi vaizdu, Silvija išsikrovinėjo daiktus, ir besišypsodama stebėjo mane. Tada mane apšaukė kaimynė, bene, mes labai triukšmaujam, o juk buvo nemažai valandų, kaip ir laikas keltis... Ji buvo garbanotais, juodais plaukais, maždaug tokio amžiaus, kaip ir Silvija. Ką žinau. Po šio incidento supratau, kad jau pirmąją dieną užsitraukėme jų nemalonę... Silvijai ji pasirodė pažįstama, tad pasiūliau tai nuspręsti vėliau, prie jūros. Kraunuosi daiktus. Nežinia, koks oras bus vėliau...''

-Taigi, komentarai pirmajam šifravimui-garsiai paskelbė Eva.
-Gražiai mane apibūdino... Garbanota, juodais plaukais... O juk mano plaukai - tiesūs ir rudi,-dviem pirštais sugriebiau ne vietoje pasimaišiusią plaukų sruogą.
-Apie mane nė žodžio. Nuobodu...
-Prirašyk. Tada tu miegojai. jeigu nori, galėsim šiandien sugalvoti naują pokalbį, gal ką nors ir apie tave parašys...- tai skambėjo kvailai. Bet draugužė sutiko.

2-sis šifravimas.

,,Pasivaikščiojome pakrante. Ak, jūra tikrai ramina. Pasirinkome gintarų, vėliau dar buvome kažkur nuklydusios, tad vos ne vos radome kelią namo. Taip pavargome ir išalkome, kad pamačiusios kavinukę tuoj sugriuvome į ją. Pavadinimo nepamenu, bet... Nesvarbu. Svarbu, kad puikiai pavalgėm. kai grįžom namo, buvom nusilpusios, negana to, mūsų kaimynės, kurios šį ryt mus aprėkė, garsiai žiūrėjo TV. Na, įsijungėme ir mes...
Maždaug apie 11 h. užsinorėjau miego. Mačiau, Silvijai po akimis atsirado juodi ratilai, ji irgi atrodė pavargusi, bet to nepripažino, ir miegoti eiti nė neketino.
-...nenoriu vėl ant kaimynų užsiraut.
-Ai, ką su jais padarysi...Žmonių bijai, ar ką?
Tada išgirdome, kad kažkas garsiai trinktelėjo kaimynų durimis, tad pritildžiau TV iki min. Kažkas kalbėjosi, manau, dukra ir mama. Silvė išėjo į balkoną geriau paklausyti, o aš likau ant lovos. Po kelių minučiu jos vėl išėjo... Kadangi išėjo, pasileidome muziką... Po kiek laiko vėl išėjau į balkoną, ir vėl mane aprėkė ta merga. man jau atsibodo ,,būti po padu'' , tad tarstelėjau:
-Kas manai esanti, kad gali nurodinėti kitiems?
ji burbtelėjo, kad bene kai sužinosiu, kojas iš baimės pakratysiu. Kur jau ne. Ji dingo. Žvilgtelėjau jai pavymui. Ir kaip ji taip persisveria? Man lūžtų liemuo.''

Virškinom naujienas. Nors ne. Virškinom mūsų (t.y. mno) gyvenimą kito žmogaus akimis.
-Gražu. kaip pasaka, tik žinai , kas bus toliau,- Eva patogiau įsitaisė,- mes skaitom tik 20 minučių... skaityk kitą įrašą...
   Keista, įgudau skaityti jos keverzones. Pripažinsiu, sunku, bet jaučiuosi taip, lyg skaityčiau senovinius rankraščius man nežinoma kalba. Hmmm... Kaip čia pasakius. Eva  nieko nieko nesupranta, iš kart manė, jog čia net kita kalba... na, kol pradžioje nepamatė įskaitomesnio užrašo: ,,MIGLĖS KELIONIŲ DIENORAŠTIS''.