sveiki...

   Visų pirma, norėjau pasakyti, jog ši istorija trumpam ,,užstrigo''. Ne ne, ji dar nebaigta, dar vienas, ar du įrašai ;D, bet kažkaip sunku prieiti prie pc, reikia tik ruoštis įvairiems kontroliniams, savarankiškiems mokykloje, laisvo laiko visai nelieka, o ką jau ir bekalbėti apie įrašus... Žinau, žinau, tikriausiai norit mane nužudyti už tai, jog ,,trumpą laiką'' nedaviau jokios žinios, neįkėliau įrašų. Tikiuosi greitai pabaigti šią istoriją, ir nepradėti naujų >-<
   Jau tikriausiai numanote, kas atsitiks paskutiniuose įrašuose, o jeigu ne- greitai sužinosite (šio mėnesio pabaigoje, tikiuosi, įkelsiu nors vieną įrašą. Ė, šitas irgi skaitosi!!! xD )

   Atleiskite.
                     Dar kartą, jūsų Karolė.
                                                                 :}

Nėra nuotaikos. Nėra įkvėpimo. Reikia poilsio.

Tikiuosi vėl greitai atsigauti ^^

31 įrašas

Koncertas


   Kol nuslinkome iki tilto, jau ir buvo aštuonios. Kaip aš įsivaizdavau koncertą? niekaip. Tiesiog negalvojau. Maniau, renginys, ir tiek... O čia kažkokios mašinos, daug laidų, žmonių dar daugiau, kažkokie vyrai stato sceną ir t.t. Atrodė gražiai. Visas paplūdimys buvo nusėtas žmonėmis, nesimatė jokio laisvo plotelio.
-Ė, einam į kopas, iš ten vaizdas bus geras,-pasiūlė Neringa, ir mes kaip kokios žąsys nužingsniavome paskui ją. Žmonės būriavosi ant tilto, ir netoli scenos.
   Neringa surado mums puikią ir jaukią vietelę. Deja, vos spėjome užsiimti vietą, nes ir kopose žmonių buvo nemažai. Pasitiesėme pledą, ir susėdome. Iš čia, kur sėdėjome, atsivėrė puikus vaizdas į sceną, ir į jūra, o dar ir jauku buvo, nes iš vienos pusės augo kažkoks tankus krūmas, o iš kitos pusės sėdėjo Eva. Pastebėjau, kad ji dreba, tikriausiai dėl šalčio. Kai jos pasiteiravau, ji tik papurtė galvą ir tiek. Aš supratau. Iš savo rankinės išsitraukiau skraistę, ir įdaviau Evai. Tepasituri. Dabar ir nesušals, ir nezys, kad reikia grįšti namo. Atrodė, kad žmones ten būriuojasi jau visą amžinybę, o koncertas kaip neprasideda, taip neprasideda. Žiauru.
-Neringa...Kaip tau kilo mintis ateiti čia?-paklausiau.
-Turi priekaištų?
-Ne, ne...-numykiau,- tiesiog... Puiki mintis.
Po kelių minučių dar pasigailėjau savo žodžių. Prieš mus atsivilko kažkokie bernai, negana to, pasistatė mini palapinę.
-Hei,-Silvė nupėdino prie jų,-klausykit, neužstokit vaizdo. Pasieškokit kitos vietos.
-pati ir pasieškok, mes čia pirmi,-nesvarbu, kad buvo prieblanda, mačiau, kad jis buvo ryškiai paraudęs.
-Na, jo. Jūs čia pirmi- po mūsų. O dabar kraunatės daiktus, ir...-ji parodė gestu, kad dingtų,-negi būsit tokie nedžentelmeniški?
Na va. Ir tada jau raudoni buvo visi. Rodės, kad jų galvos tiesiog švietė raudonai. Vis dėl to, jie pasitraukė.Mes toliau laukėme koncerto, o bernai ėmė mus kabinti. Mačiau, jog Silvijai vienas iš jų skiria itin daug dėmesio.
-Ką jie ten taip ilgai daro?.. Koncertas jau seniai turėjo prasidėti...-Silvija ir vėl nepatenkinta.
-Tikriausiai kokie nors trikdžiai. Manau, greitai viskas buv okey,-vienas iš bernų, berods, vardu Tadas, norėjo pasirodyti visažinis, bet pasakė tą patį, ką jau visi numanėme. Eva atsisuko į mane su kankinio veido išraiška, parodydama, kad jai jau viskas skersai gerklės. Padėjau galvą jai ant peties, ir ruošiausi užmigti. Mane pabudino kito berno (Koks ten jo vardas? Nikas? Nesvarbu. Tebūnie toks) balsas.
-...tai ką, jau viena jūsiškė užlūžo?
-O. Tikrai. Keista... Visada pirma užmigdavo Evelina, o dabar Gabrielė...
Durniai jūs! Nemiegu aš, nemiegu. Jeigu būčiau miegojusi, tikrai nebūčiau to girdėjusi!-nežymiai nusijuokiau,-Užmigčiau tik tada, jei duočiau valią mintims, o dabar, deja, tik snaudžiu.
Kuo snaudimas skiriasi nuo miego? Beveik niekuo. Norint užmigti, ar užsnūsti, reikia atsipalaiduoti. Bet bandydamas užmigti dažniausiai duodi valią mintims, ir jos tave nuneša gilyn, gilyn... Kol nieko aplink negirdi, nebejauti. Snaudžiant, dažniausiai sulėtėja kvėpavimas, bet esi kažkur ten- tarp miego ir realybės. Oi, kad mane kur.
   Va todėl tada taip ir išsigandau, nes pajutau, kad prasidėjo koncertas, užgrojo muzika, bet staigiai ėmė tolti ir tilti, o kažkas atsiprašė už ilgą delsimą,  šiltas Evos petys staiga dingo. Sugriebiau save ir pabudau. Na taip, vos neužmigau. Nežinia, kas tie bernai... Šalia manęs susirangiusi gulėjo Miglė, o aš, pasirodo, gulėjau šalia jos. Tik dabar pajaučiau, koks minkštas šis pledas... Nei vienos mergos nebuvo- visos tikriausiai jau šoko... Saulė iki pusės mirko jūroje, ją nudažiusi įvairiomis spalvomis. Tada pajaučiau, kad vibruoja mano telefonas. Staigiai atsiliepiau.
-Alio?
-Labas, Gabrielyte, kaip sekasi,-mama.
-Labas, mam, gerai... dabar esu koncerte, tad greitai pasakyk, kas atsitiko...
-Aha, mačiau. Dabar per Televizorių tiesiogiai transliuoja, žiūriu, galvoju, gal tave pamatysiu...
Mažai šansų.
-...gerai, gerai, žiūrėk toliau,-nusijuokiau.
-Tave ryt pasiimti?
-Ne, mes su Evos tėvais grįšim.
-Su kieno?-ji, matyt, nesuprato.
-Su Evelinos,-pasitaisiau,-na, tai iki.
-Iki, zuikuti.
Šalia manęs neramiai pasimuistė Miglė. Pastebėjau, kad mano skraistė guli šalia manęs, reiškia, Evai jau nebešalta. Apklosiu skraiste Miglę.
   
--------------------------------------------------------------------------------------------

   Pasirodo, gražiai dribtelėjau nuo Evos peties. ji pasakojo, kad tiesiog laisvai kritu, ir lyg niekur nieko toliau miegojau. Gražu, labai gražu. Už kelių minučių koncertas baigsis, ir pradės deginti laužą, vasarai palaidoti.
-Žinai, jau šaltoka darosi,-ėmė zysti Eva, kai grįžome prie daiktų.
Miglė buvo jau pabudusi, ir kažką skrebino į savo dienoraštį. Apsimečiau, jog nepastebiu.
-Klausyk, pasiimk mano skraistę, ir apsigaubk! BAIK zyzti! kaip manai, kodėl aš tau ją duodu? Žinai, jau visai pikta darosi,-tikrai. Kokie tie draugai bukapročiai...

30 įrašas

Paskutinė diena 2 dalis

      Begrįžinėdamos namo susitikome savo buvusias kaimynes, t.y. kristinos šutvę. Mačiau, Silvija gan piktai dėbtelėjo į jas, kai pasisveikinau su Alisa.
-Pažįsti jas?
-Jo. Jos buvo mūsų kaimynės...
-Užjauču. Su tokiom tai geriau iš vis nebendraut,-ji suirzo.
-Kas buvo?
-Ai...Kažkurią čia dieną vakarėlį darė... Norėjom jau policiją kviest, bet sumanėm kitaip. Iš pradžių, kol dar devynių vakaro nebuvo, pačios Tv žiūrėjom, stengėmės dėmesio nekreipt. Bet vėliau, tai žinai, jau visai pablūdo jos... Tokią trankią muziką ėmė leist... Negirdėjot?
Papurčiau galvą.
-Na, tai va. O mums viskas kuo puikiausiai girdėjosi,-tęsė Silvija,-pirmąsyk nuėjau aš jų tildyt. Trankiau į duris, kol kažkokia merga atidarė. Pareikalavau, kad pritildytų, bet ta tik užtrenkė man prieš nosį duris.
-Blondinė tokia, ir aukšta, ar ne?-nemandagiai ją pertraukiau.
-Emmm... Jo. Ją irgi pažįsti?
-Tai ten jų vyriausioji- Ieva. Na, tęsk, tęsk,-nekantravau.
-Am.. Kur baigiau? A, va. Tai žinai, po kiek laiko vėl ėjau aš, bet jau neatidarė, bet pritildė. Na vis, galvojom, gerai. Po kiek laiko vėl pradėjo garsint. Aš jau užmigt nebegalėjau, tai pasiunčiau Miglę. O ji, tai pavarė! prisipylė stiklinę vandens, nuėjo, ir viską sutvarkė.
-Tai tikriausiai be vandens grįžo, ar ne?-Įsitraukė ir Eva.
-Ne tik be vandens, bet ir be stiklinės.
Išsižiojau.
-Migle, kas ten buvo???-sulaikiau ją už rankos,- nagi, papasakok!
-Gerai jau, gerai... Nieko ten tokio neįvyko... tiesiog aš ėmiau trankyti duris taip, jog beveik prilygau muzikai. Tada ir atidarė duris. Neprisimenu, kaip atrodė ta merga. Tiesiog šliūkštelėjau vandens jai į veidą, o tada mečiau į veidą ir stiklinę. Tikriausiai visas špaklius nubėgo...
Visos raitėmės iš juoko, nes Miglė ne tik mums papasakojo, bet ir suvaidino. Tas vaidinimas tiesiog pritrenkė mane. Ji- puiki aktorė.
-...išrėkiau, kad užtiltų, o tada bėgau į kambarį,  nes būtų mane pavijus ir iškoliojus šimtu procentų.
-Tai ar nutilo?-paklausiau.
-Jo, Miglės taktika puikiai suveikė. Ji didvyrė, iškovojo mums tylą ir ramybę,-Silvijai vėl juoko priepolis.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------

   Susipakavome. Visi daiktai, ir suvenyrai ramiai guli virtuvėje po stalu. Persirengiau, nes pagal Evą, vakare smarkiai atšals. Kol rengiausi, ji kritikavo mano stilių, ir teigė, esą turėčiau save labiau mylėti, daugiau laiko skirti sau, ir savo stiliaus tobulinimui. Užtildžiau ją tik įteikus ledukų iš šaldymo kameros. Dabar ji guli, ir nejuda. Mėgaujasi vėsa. O man irgi ramu. Sėdžiu FB'e, ir galiu pailsėti nuo nesibaigiančių mano draugužės bereikšmių pliurpalų. Kai jau buvo laikas eiti į susitikimo vietą (laukan), Eva staiga prisiminė, jog reikia persivilkti. Tada 10 minučių laukiau jos, kol ji nuspręs, juodą ar rožinę tuniką vilktis.
-Evelina (pilną jos vardą tariu kai būnu gan įsiutusi. Ir ji tai žino), greičiau vilkis pirmą pasitaikiusią tuniką, arba nesivilk nieko, ir einam! Per tave pavėluosim, ir nepamatysim pradžios!!!
Ačiū Dievui, ji apsisuko per dar 5 minutes, ir tada pirma manęs nulėkė laiptais.
-Gera mergytė,-burbtelėjau jai pavymui.
   Kai ją pasivijau prie durų, ji netikėtai manęs paklausė.
-O ant ko mes sėdėsim?
-Cha! Iš kur ištraukei, kad sėdėsim?
Lauke jau mūsų laukė visa chebra. Neringa nepatenkintu žvilgsniu pažvelgė į mane.
-Na va. Jau praėjo 15 minučių. Dabar turėsim bėgti, ir ačiū tau, Eva.
Tada tyliai kažką burbtelėjo, ir pasitaisė.
-Ačiū, kad iš vis atėjot.

29 įrašas

Paskutinė diena 1 dalis


   Kai atsibudau, Eva darė rytinę mankštą. pastebėjusi, kad į ją žiūriu kraupiu žvilgsniu, pasiaiškino:
-Neįsivaizduoju, kaip mane vakar čia atvilkot, bet žinai, žiauriai skauda nugarą. Teks vėl daryti jogos pratimus, bet juos gan užmiršau... Gal tu žinai kokių pratimų?
O, taip. Žinau. Ji dar pasigailės, kad manęs paprašė padėti. Pasimankštins mano programa- nukris visi lašiniai, kad ir kiek jų ten bebūtų.

----------------------------------------------------------------------------------------------------

   Daviau jai daug darbo, ir ją stebėjau tepdama sumuštinius, ir dėdama lengvus, nesuvalgytus produktus sau į kuprinę (Jei jau sumanėm temptis į paplūdimį laukti šventės, tai reikia ir maisto pasiimti.), ir garsiai komentuodama Evos klaidas. Po gero pusvalandžio, kai ji buvo visa suprakaitavusi (nuo mankštos ir nuo kylančio karščio) ir pavargusi, tiek nuo pačios mankštos, tiek nuo mano pliurpalų (Hm. Na, pati paprašė kad padėčiau jai...). Ramia sąžine pasiunčiau ją ant vieno žodžio: DUŠAN! Ir dar negailestingai pridėjau: ,,Tu smirdi.'' Gryna tiesa. Nuo jos kvapelis tikrai nekoks. Kai ji iš ten išlįs, į dušą eisiu aš. Juk nenoriu būti nešvari.
   Taiiip. Esu jau švari. Susidėjau visus daiktus, ir persitvarkiau savo tašes, kuriose netvarkingai sugrūsti drabužiai. Nieko gero. Karšta taip, jog nežinau, ar man išvis reikia ką nors vilktis. Pagal Evą, dabar apie +45*C. Baisu.Neįsivaizduoju, kas bus, jeigu mes prie tokių karščių priprasim?
-Na, yra tik viena hipotezė. jeigu priprasim, tai kai bus apie +20 C. vaikščiosim su rudeniniais drabužiais...
Ji tikra realistė.
---------------------------------------------------------------------------------------------------

    jau esam prie jūros. Dabar mano eilė saugoti daiktus. Pasislėpiau po juodu skėčiu nuo saulės (ar nuo lietaus? Nežinau. Nėra skirtumo. ) ir stengiuosi neiškepti. Jis jau įkaito taip, kad mano nugara ima šilti. Teks jį dar kartą sušlapinti. Tik taip šiame žiauriame pasaulyje galima išgyventi... Arba skėtis- arba tu naktį raičiosies nuo nudegimų, raudonas it vėžys. O, štai grįžta Neringa.
-Tai ką, kitos paskendo?-šmaikštavau.
-Jo... pati nuskandinau,-juodas humoras,-eik dabar tu, pasaugosiu daiktus.
-Neee... man irgi čia gerai. Eik, atsivėsink.
-Tai gal tada kraustomės arčiau vandens?
-Gerai.
Viska sukrovėme ant pledo, ir nutempėme daiktus arčiau (daug arčiau) vėsios jūros. Dabar buvo mano eilė atsivėsinti. Įbridau iki klubų, giliai įkvėpiau, aukštyn iškėliau rankas, ir nėriau. Per mane persirito kelios bangos. Buvo labai malonu. Smakras palietė smėlį, ir tuo metu man pritrūko oro. Atsispyriau, ir...Atsistojau. Vanduo sieko kelius.  Jaučiausi vėsi, ir visiškai gaiviai.  Atsigręžiau į krantą. Už kokių 30 metrų, krante, Eva su Migle statė smėlio pilį, Silvija sūpavosi ant bangų, o Neringa saugojo daiktus. Tiesiog idealu.  Bridau atgal į krantą, kol vandens buvo iki kaklo, o tada ėmiau plaukti. Nusijuokiau, kai pamačiau, jog dabar Eva ėmė kariauti. Tikriausiai dėl ploto pajūryje... Ir vis dėl to- tobulos atostogos.

28 įrašas

Paskutinis vakaras

   Kelias dienas nerašiau, nes nebuvo reikalo- nieko verto dėmesio nenutiko. Dienas praleidome visos kartu: gulėjome papludimy, vaikščiojome, bendravome...Na, tiesiog suartėjome. Sužinojau visą Emilijos šutvės istoriją, su visomis detalėmis ir smulkmenomis. Pasirodo, bangų gatvėj (tipo, prestižiškiausioje Palangos gatvėje), nei viena negyveno. Emilija viską prasimanė. Neringa su Ema gyveno kažkur kitur, kitame viešbutyje, panašiame į mūsų, o Silvija gavo plotą čia, su pussesere... Na, su ja irgi bendravau. Su Migle. Pasirodo, po storu priešiškumo, šaltumo ir abejingumo sluoksniu ten yra visai kitokia Miglė. Visos jos sąvybės atvirkščios. Pasirodo, ji labai jautri, meniška siela (rašo dienoraštį, tai jau faktas, kad jautri...), su kuria greitai radau bendrą kalbą, nors ji už mane ir jaunesnė... Jau kitą dieną, po to, kai Silvija FB'e paskelbė Blondinių skilimą, buvo daug nuomonių apie tai, kurias su Eva pasigardžiuodamos perskaitėme. Vieni peikė, kiti gyrė, treti teigė, jog būtų jau seniai taip padarę, o aš suaktyvinau savo anketą, ir toliau linksmai gyvuoju.
   Vakar vakare, šnekėjome įvairiomis temomis, kol vėl priėjome iki mistinės temos: Kodėl jos atsekė mums iš paskos? Ir dar tokiu pat laiku.
-Emilija buvo kažką sumaniusi jums, bet kadangi planą ji būtų išdėsčiusi tik tada, sužinotų kur jūs apsistojusios... Na, mes nežinome jos plano. Jis- neįvykdytas. Manau, tiesiog norėjo patampyti nervus, ir viskas,-Neringa neskubėdama valgė ledus.
-O kodėl apsigyvenote skirtingose vietose?-toliau kamantinėjau.
-Na, maniau tau jau ir taip aišku. Silvija gavo kambarį, bet mums vietos juk nebūtų užtekę. Tad Ema surado vietelę man, ir sau. ten ir apsistojome, laukdamos, kol jūs išsiduosit... Deja, Emilija manė esą pagrindinė vadė, nors prieš tai teigė, jog visos esam lygiavertės,-Vienu atokvėpiu ištratėjo Nerė.
-O laiką tai irgi prisiderinot prie mūsų, ar ne?-Eva vėl kiša pagalius mums į ratus. Už tai ir nusipelnė sprigto,-Ė, už ką??
-Prisidirbsi vienąsyk,-sušnypščiau, ir ji, berods, suprato, ką turėjau galvoje.
 -Tai jau Emilijai dėkok. Ir visagaliui, visažiniui facebook'ui. Ir Evai, nes ji paviešino,-šypsnis perbėgo Silvijos veidu,- Eva, neišgyventum be interneto, ar ne?
Eva liūdnai pakratė galvą:
-Tikriausiai ne.
-Nesvarbu, gal dar šiandien ištrauksi,-linksmai paplekšnojau jai per petį,- Šiandien jau paskutinis laisvas vakaras mums čia.  Rytoj krausimės daiktus, o poryt- adios, Palanga.
-Mes irgi išvažiuosim, bet ne poryt,-Neringa nusišypsojo,- ką veiksim likusias dienas?
-O. Ryt vakare, apie 8 h. bus koncertas, vasarai palydėti. Kažkas ten tokio, tipo, super... Gal nueinam? Visos. Linksma bus, ir kartu pabūsim...-nežinau, ar joms mano idėja patiks.
Visos tik linksėjo galva, kaip žaisliniai šunyčiai... Šešėlis tai daro daug geriau. O tada ir pastebėjau didžiausią bėdą. Evą. Ji užmigo. Negana to, sveria visą toną, ir dar padėjusi galvą man ant peties.
-Reikės pagalbos,- sušnabždėjau, ir ramiai paguldžiau Evą ant pledo, ant kurio ir buvome susėdusios.
Paėmėme pledą už kraštų ir pakėlėme, miglė atidarė duris, o mes ėmėme ropštis laiptais į trečią aukštą.
-O, Dieve!!! Ji sveria visą toną!!!-Silvija susiėmė už nugaros viena ranka, o kita dar stengėsi išlaikyti kampą.
-Žinau, žinau... Gal surastum jai kokią dietą? Tai jau tampa nepakenčiama- tas jos staigus užlūžimas.
   Šiaip ne taip įvilkome ją į mūsų kambariuką, paguldėme ant lovos, ir palikome miegoti. Iš po tokios sunkios dramblienės pledo ištraukti nepavyko, tad pažadėjau atiduoti ryt. Žiaurumėlis. tempdama Evą nusikaliau kaip darbinis arklys.
    Nors atostogos jau ir baigiasi, jaučiuosi puikiai pailsėjusi. Net keista. Susiradau naujų draugų, ir susitaikiau su priešėmis. Argi dar gali būti kas geriau? Juo labiau malonu prisiminti, kad dabar Ema liko viena, be draugų, padlaižių, ir savo besčių. Dabar ji viena, tarp priešų. Kur ji dėsis? Nežinau, bet ir žinoti jos tolimesnio likimo man nesinori


Labanaktis.

27 įrašas

Santaika

   Kai Eva davė ženklą, pasileidome laiptais žemyn- į priimamąjį. Žmonių ten nebuvo, lyg iš anksto suplanuotai. Buvo tylu, tik lauke girdėjosi dviejų žmonių pašnekesys. Tyliai prisėlinome prie lango, be garso jį atidarėme... Įkvėpiau pilnus plaučius, ir tyliai iškvėpiau. Reikia nusiraminti.
-Tai ką, ko jum reikia?- tariau pakankamai garsiai, kad išgirstų ne tik jos, nes stoviniuojančios, bet ir visi kaimynai.
Silvija iš išgąsčio kone pašoko, ir žengė atgal. Iškėlė ranką, lyg norėdama gintis, bet taip ir sustojo, matyt, iš šoko. Toks jos ėjimas mums atidengė jos pašnekovę. Tada mane ištiko ne mažesnis šokas. Ten buvo Neringa. Dar viena blondinė. Bent jau ne Emilija...
-Kaip tu.. Dabar?... Iš kur??...-Silvija mekeno panosėj lyg avis.
-Visą tą laiką buvom kaimynės, tik jūs to nesupratot,-išpylė Eva. Už tai nusipelnė smūgio į kulkšnį.
-Tai...tai...
-Miglė buvo teisi,- šyptelėjau,- ten buvau aš. O kur jūsų mis lyderė?
Berods, Neringa pati atitoko.
-Taip. Mes apie tai ir norėjom pasikalbėti. Gal nusileiskit čia, žemyn? nesišūkaliosime juk taip visą laiką...
Klausiamai pažvelgiau į Evą. Deja, atsakymo jos akyse neradau. Ten buvo sumaištis, pyktis, nepasitikėjimas...
-Einam,-ji timptelėjo mane už rankos.
   Tiesą sakant, nusistebėjau kaip pasikeitė Neringa. Tuos geltonus, it su peroksidu nubalintus plaukus pakeitė nauji, iš naujo augantys rudi- jos tikroji plaukų spalva. Visai nepasikėlus (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.) Šneka normaliai, o veide nė lašelio paniekos, ar pykčio. Pasikeitė visa, nuo kirpčių, iki kojų galiukų. Aukštakulnius, ,,miniakus'' ir maikutes su gigantiškomis iškirptėmis pakeitė paprasčiausi bridžai, vasariška palaidinė, ir paprasčiausios basutės... Galima pamanyti, kad jeigu ne tie plaukai, sutikusi ją gatvėje, būčiau net neatpažinusi jos. Silvija ne taip pasikeitė. Dar parodijuoja Emos stilių.
-Norėjom jūsų atsiprašyti,- toliau dėstė Silvija. Pastebėjau, kad rankose ji nelaiko akmens. Reiškia- ji nuginkluota, nepavojinga,- už tai ,kad terorizavome, ir... na... pačios žinote.
Pasijaučiau gan kvailai. Visai kaip pradinukė. Bet supratau, kad jos tikrai apgailestauja dėl to, ką padarė. Mačiau tai.
-Gerai, atleidžiam,-Eva nežymiai man kumštelėjo ir šyptelėjo joms,- Ar ne Gab?
-Mmm...NTaip.
Silvija ištiesė man ranką. O ką gi man teko daryti? Teko paduoti jai savąją. Paduoti ranką savo baisiausiai priešei. Br. Bet, kai pajaučiau jos delną, supratau, kad nebepykstu. gal dėl to, kad visi darome klaidų, esame žmonės. Juk ji tokia pat, kaip aš, ar Eva... Man pasidarė gera, šilta, kažkas viduje lyg nutrūko.
-O kodėl jūs taip?... Na, be Emilijos,-Eva tęsė pokalbį.
-Mes galutinai supykome, kai ji pradėjo mus šantažuoti. Manėme, kad visos mes lygiavertės, pasirodo, ji manė esą aukštesnė,- Neringa gūžtelėjo pečiais,- Ji mums neaiškins, kaip mums gyventi, ką daryti. Jeigu kasnors tau vis nurodinėtų, galų gale tai atsibostų, ir tu rengtumeisi ką nors keisti.
-Tai...Kaip mums reaguoti?..-išklausia visą tekstą,-Mes nustebusios.
-Na, kaip čia pasakius. Atsiprašydamos jūsų, mes norėjome sudaryti taikos sutartį, ir oficialiai atsiskirti nuo Emilijos. Tegu ji renkasi naujas padlaižūnes. Norim, kad emilija galutinai atsiknistų, ir paliktu mus ramybėj,-Silvija atrodė pavargusi.
-A. tada viską, ką dabar sakei, paviešink Facebook'e ir ryt galėsi ,,Lietuvos Ryte'' pasiskaityti naujienas pirmame puslapyje. Įsivaizduok: ,,Sensacija! Įžymioji Blondinių komanda skilo!''-smarkiai įsižnybau į ranką. Būtų visai nenuostabu, jeigu dabar ji pultų į atlapus, ir vėl taptume priešėmis. Laukiau įsiūčio bangos. ... Na, laukiau bergzdžiai- lyg sniego per karštį.
-Žinai, puiki įdėja. Taip ir padarysiu.
   Šakės. Ji tikrai pasikeitė. Ne taip, kaip Neringa, bet vidumi. O tai labai daug reiškia... taigi. Pasukome link kambarių. Tik dabar visos buvome geros nuotaikos. Labai geros. Silvija jau maigė telefoną, rašė savo gyvenimo istoriją, kurią aš butinai noriu perskaityti.
-Tai reiškia, santaika?-Eva paklausė prie durų.
-Manau, taip,- Neringa viltingai pažvelgė į mane.
-Žinoma,- išsišiepiau.
Ir tada visos trys apsikabinome. Žinoma, Evos dėka... (Silvija nepakliuvo, nes kaip ir sakiau, buvo užsiėmusi.) Tada nuėjome kas kur. Ir vėl pasijutau gan kvailai, kaip pirmokė. Bet kartu džiaugiausi ir Evos pralinksmėjimu.

Rašytojos laiškelis

Sveiki.

   Liko tik keturi įrašai, ir ši istorija bus baigta. Kaip matau, niekas čia beveik nesilanko, neskaito, tad ar yra man prasmė toliau rašyti?
Lauksiu komentarų.

KarO.