21 įrašas

Telefonas

   Pagaliau grįžau. Ufff... Tiek daug nutiko!!... Turiu viską išdėstyti nuosekliai. Taigi... Plaukėme atgal, kalbėjomės, na, ir nusprendžiau paklausinėti Saulės. Viskas vyko idealiai, tik kai paklausiau, kodėl ji taip domisi mano ir Evos draugyste, visas draugiškumas kaip mat dingo.
-Tai ką, tokia pasikėlus esi, kad net... apie savo drauges negali papasakot? Įdomu, ir tiek!-ji sunėrė rankas, ir į mane manė piktą žvilgsnį. Na ką. Apšaukė mane, lyg būčiau paklausus kokios nors didžiausios paslapties. Toks staigus jos nuotaikos svyravimas mane sukrėtė. Vieną minutę žmogus linksmai šnekučiuojasi, kitą jau užsišika ir sėdi įsmeigus į mane savo,,firminį'' žvilgsnį. Jeigu ji tikisi, kad jos atsiprašysiu, (leido man suprast), labai klysta. Neturiu dėl ko... Tylėjome visą kelią. Saulė dėl manęs net pakeitė savo sėdėjimo vietą, ir šnekučiavosi su Alisa. Aišku, apie mane. taip suglaudusios galvas, kad net veidų nesimatė. Tik kartais šmėkšteldavo iš po plaukų šydo piktas, pilnas pagiežos žvilgsnis. Ievai niekas nerūpėjo. Ji- atsijungusi maigė savo telefoną, viskas jai buvo nusispjaut. Džiugu.
   Kai buvome prie viešbučio, Saulė- lyg mažas vaikas, pirma nubėgo prie durų ir staigiai įsmuko vidun, taip parodydama, kad nenori šnekėti. Bet mane sunervino visai kas kita. Mūsų kambarėlyje. Tik įžengusi pajutau slogią nuotaiką. Ant savo lovos sėdėjo Eva, apsikabinusi pagalvę, ir į ją įsikniaubusi. Išgirdusi, kad parėjau, ji pakėlė galvą. Kraupu. Akys pabrinkusios nuo verkimo, ir žinoma tas tušas, jau bebaigiąs ištepti visą pagalvę...
-Kas nutiko?!!-iš šoko (gal todėl, kad pirmąsyk pamačiau Evą verkiančią), man iš rankų iškrito rankinė, kažkas skambiai barkštelėjo.
-Mano...mano telefonas... kažkas pavogė,-ašaros bėgo upeliais. Man tai pasirodė kvaila. Kvaila- verkti dėl telefono. Prikandau lūpą ir atsisėdau šalia jos. Dabar svarbiausia ją nuraminti.
-Kada pasigedai?-ištiesiau jai nosinaitę, kad nusivalytų ašaras. Vietoj to, kad atsakytų, ji pradėjo dar smarkiau sriūbauti. Apkabinau ją per pečius.
-Kai... grįžau...-akimirką rodės, kad ji aprimo.
Grįžau į prieškambarį, ir rankinėje susiradau telefoną (kas ten barkštelėjo? Neaišku.), surinkau Evos numerį. jeigu telefonas tiesiog iškrito, gal jį kas nors rado.
-Šaukimas yra, tai tikriausiai niekas kortelės neišmetė,-burbtelėjau Evai. Padariau garsiakalbį, ir jį teko išjungti, nes kažkas atsiliepė.
-Klausau?-kur šis balsas man girdėtas?
-Eee,-nežinojau ką sakyti, tad išėjau į balkoną. Tada jo vos neišmečiau ir nesukaliau, kaip prieš kelerius metus...(Ilga, ir labai juokinga istorija. Bet, kadangi, nenoriu nusivažiuoti į lankas, papasakosiu kitąsyk...) Savame balkone stovėjo Kristė, ir prie ausies laikė Evos telefoną.
-Kalbėk, durniau, nieko negirdžiu! Kristė pakėlė toną, ir jai atsiliepė aidas iš mano telefono. Manyje sukilo įsiučio banga. nežinau kodėl, ar dėl ko. Tiesiog sukilo, ir tiek. Jeigu ji pavogė Evos telefoną? kai supratau, Kristina aplinka nesidomėjo. Darėsi manikiūrą, o telefoną laikė prispaudusi prie peties (jeigu telefonas išslystų, susiskaldytų į kokį milioną dalelių.)... Pasinaudojau palankia proga, ir ištraukiau telefoną jai iš po ausies.
-Hey! Atiduok, vagile!!!-akyse sužibo pyktis.
-Vagile? Puikiai pasakei. Deja, vagilė esi tu. Kieno šis telefonas? Tavo?
Ji buvo užspiesta, nebeturėjo kur trauktis, bet nenusuko savo žvilgsnio. Į balkoną išėjo ir Saulė (tik šitos ir tereikėjo).
-Koks čia sujudimas?
-Pasakyk savo draugužei, kad nekištų savo nagų prie svetimų daiktų.-Kristina ištiesė laisvąją ranką prie Evos telefono, gulinčio mano rankoje,-Atiduok, Gabe!!!
Žengiau žingsnį atgal. Dabar buvau saugi. Manęs ji nepasieks, nebent perliptų mūsų balkonus skiriančią tvorelę.
-Eva, žiūrėk, ką radau,- pro langą parodžiau telefoną. Pasukinėjau, kad įsitikintų,-Ateik, pasiimk, antraip pasiims kiti.
Iš to džiaugsmo ji vos neišlėkė pro stiklą. Atplėšė duris, ir vos manęs nepasmaugė.
-O, ačiū, ačiū, ačiū!!!!- tada griebė telefoną, ir staigiu judesiu susigrūdo į bridžų kišenę.
Ar man pasirodė, ar Kristės akyse sužibo pavydas? Gal. Bet po kelių sekundžių taip pakeitė tuštuma.
-Eva, jis kažkaip atsirado mano rankinėje, atleisk, bet tik dabar pastebėjau.
Kur jau ne. Evos vietoje, pasitikrinčiau sąskaitą, kiek pinigų ji išplovė.
-Mhm, gali būt,-su rankove Eva susišluostė veidą, ir vėl pradingo kambaryje.
-Netikiu tais tavo atsitiktinumais, Kriste,-nužvelgiau ją su panieka.
Tikra tiesa, moterys varžoves atpažįsta pagal balsą.
Ši paniekinamai sušnypštė:
-Nieko nesistengiu įrodyt. Tiesiog taip netyčia gavosi, juk paplūdimyje buvom...
Staiga mano galvoje švystelėjo mintis.
-Tai kaip koncertas?-pakeičiau temą.
-O, tiesiog liux!-be jokio džiaugsmo atsakė ši, ir jos abi su Saule dingo savo kambaryje. Grįžau ir aš.
-Na, tai papasakok, kur buvot? kaip koncertas?
Eva jau žiojosi kažką sakyti, bet ją suglumino paskutinis mano sakinys.
-Koncertas? Koks koncertas??
-Tai gal ne tu man ir žinutę parašei?- iš savo draugužės veido supratau, kad ji nepagauna ,,kampo''.
   Parodžiau  žinutę, o ji tik nusistebėjo.
-Nieko tu man nerašei.... Net nežinau...
   Viskas aišku. Jau tada Kristė turėjo jos telefoną. Pasirodo, kad abi buvo pajury, rinko gintarus, deginosi... Nors nieko nerado, vis vien buvo smagu. Aš papasakojau apie savo kelionę, bet nutylėjau apie Saulę.
-Jums tikriausiai buvo linksma.
-Na, kas ten linksma. Ieva maigė telefoną, jos nedomino niekas.
Eva purkštelėjo.
-Visai kaip ir tu, ar ne?-už tai gavau smūgį į ranką.
-Užtilk,-faktas kaip blynas, nė viena neišgyventų be telefono.
-Kodėl šiandien manęs nepabudinai?-paklausiau.
-Ak, taip gavosi... mane prikėlė Kristina, barbendama į langą. Tu tikriausiai negirdėjai, nes pagalvę buvai užsitraukus ant galvos. ji pasiūlė pasivaikščioti, sakė, kad neilgai užtruksim, bet užtrukom... Atleisk... _inai, kai randi nors ir labai mažą gintarėlį, pagauna toks didelis entuziazmas, negali sustoti.
Atleidžiama. Eisiu tų gintarėlių paieškoti ir aš. o dėl to telefono...
-Manau, Kristė pavogė. Kitaip būtų atidavus iškart.
-Tai tikriausiai taip ir yra,-Eva abejojo.
-Galim jom sukurti pasalą... kaip kaimynams,-sukrizenau.
Eva prisimerkė, tada trūktelėjo pečiais.
-Galim. Koks planas?
-Rytas protingesnis už vakarą,-pasigriebiau pagalvę ir dribtelėjau ant sofos,-O dabar...pažiopsokim į tą dėžutę prie lango... Būk tokia gera, įjunk.
Eva nusijuokė ir dribtelėjo šalia.
-Kas juokingo?
-Saulė su Alisa balkone sėdi.
-...na ir?-Eva įjungė TV ir pagarsino.
-Klausosi mūsų.
-Tegu sau. Su tokiom išvis nesinori bendraut.-prisiminiau ir kitas kaimynes,-Gal paprašom administratorės kito butuko?
-Būtų gerai, bet ką čia dabar pradėsim lakstyt... Pirmam aukšte irgi gerai.
-O jeigu tik kitame butuke, tik pirmame aukšte?
-Ai, Gabriel... Tai tik atsarginis planas.
-Tebūnie.
Ir tada aš sugalvojau planą, kurio pagalba galėtume daug ką išsiaiškinti. Nenorėjau, kad kas nors girdėtų, tad viską sumaigiau į telefoną ir nusiunčiau Evai. Ji atrašė: ,,Ok, pradėkim rytoj.'' Laikrodis Išmušė 11 h. Išjungėm TV, užrakinom duris, pravėrėm langą, kad vėdintųsi. Pamatysim, ar esam išties geros aktorės.

20 įrašas

Prisiminimai


   Nu geras. Nu ir draugė. 8-tas pasaulio stebuklas! Eva atsikėlė anksčiau už mane. Net 12 valandą!!!  Nė neįsivaizduoju, kaip ji galėjo išsimiegoti?? Ir dar. Aš atsibudau antroj dienos pusėj, jos namie nebuvo. Cituoju jos paliktą raštelį ant lovos: ,,Išėjau pasivaikščioti po pajūrį. P.s. atsikėliau 12 h., tad apie 13 h. grįšiu... Jeigu užsibūsiu- nepyk :)'' Ir ką? Jau 15 h., o jos nėra. Va čia tai... geras. Aš jos palaukdavau...
   Balkone, bekvėpuodama grynu Palangos oru ,,netyčia'' išgirdau pokalbį.
-Klausyk, Kriste. Jeigu negrįši už pusvalandžio, nudėsiu. Tikrai, nudėsiu nepasigailėdama!- Vargšelei Ievai pakriko nervai, užėmė motinos vaidmenį,-Ir kur tu dabar nusitrenkei? KUR?!! Nėra žodžių.
...net ir tonas motiniškas...
-Labas rytas,-per ilgai užsižiūrėjau į savo nagus, tad šis pasisveikinimas mane nežmoniškai išgąsdino (vos nepersiverčiau į pievutę).
-O, labas, nepastebėjau,-tfu, tik Saulė. Iš pažiūros, visai normali, pabendrausiu, sužinosiu jos vidines vertybes...
-Ką veiksi vėliau?
-Mmm... Kaip ir nieko. Eisiu degintis,- nė kiek neabejojau tuo, ką sakau. Šį kart būsiu atsargesnė, apsirūpinsiu itin gera apsauga nuo saulės.
-A. Mes šiandien važiuosim į delfinariumą, gal nori kartu?
-Žinoma,-džiugu, kad radome bendrą kalbą,- jau seniai norėjau ten nuvykti.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------

   Plaukiame. Kristės ir Evos VIS dar nėra. Tiesa, gavau iš Evos žinutę, kad jos koncerte. Įdomu, kur. Nesvarbu. Puikiai laiką leidžiu ir aš, su Saule. Ji čia bus tik savaitę, (gaila. Jau daug maž susidraugavau...Apsikeitėme telefono numeriais, el.paštais...) Ech, pasiilgau Evos. Nežinau kodėl.
-Ar seniai bendraujate?-Saulė nenustojo klausinėti.
-Nuo pradinių klasių, o ką?
-Kur susipažinote?
Nervingai timptelėjau savo kirpčius. Ko ji čia klausinėja asmeninių dalykų?? Na, man jos planai neaiškūs, nors jų ir netyrinėsiu.
-Neatsimenu... Lyg ir mokykloj,-keista, net ir pati nebepamenu. Ėmiau sklaidyti įvairius prisiminimus, bet neprisiminiau nieko apie Evą, kai buvome mažės.
-M,-Saulė linktelėjo ir pasižiūrėjo į tolį,- greitai išlipsim.
   Žiūrėjau į purslotą vandenį, tiškantį iš po katerio, ir už mūsų levituojančias žuvėdras. Vis dar bandžiau nesėkmingai atkapstyti senus prisiminimus, lyg bylas, kuriose visi prisiminimai apie draugus. Nieko. Tuštuma. Lyg kas būtų praplovęs smegenis. Atsimenu tik tiek, kas daugiausia vyko prieš du metus, daugiau- nieko. Lėtai bandžiau prisiminti pirm klasę, klasiokus. Tai buvo gan sunku, nes mokyklą keičiau ne vieną kartą, visai nenuostabu, kad daugumą draugų užmiršau. prisimenu tik tuos, su kuriais praleisdavau daugiausia laiko, tarp jų- ir Eva. Mano apmąstymus nutraukė staigus katerio trinktelėjimas į prieplauką. Smūgis buvo stiprus, bet ne toks, kad nuo jo įlinktų laivas. Tiesiog stiprus smūgis. Saulė sėdėjo ant suolo krašto, tad per smūgį šleptelėjo ant grindų. Vėliau dar ilgai juokiausi iš jos :D.
   Sėdime salėje ir laukiame, kol prasidės tas ,,kažkas įspūdingo''. Alisa mus įspėjo, kad sėdėti pirmose eilėje nesaugu (liksi šlapias), bet mums nė motais. Sėdime antroje eilėje. Saulė dar klausinėjo apie Eva, bet netrukus turėjo baigti savo apklausą ir užsičiaupti, nes prasidėjo ,,tai''. Kažkur skaičiau, kad delfinai ramina. Tikra tiesa. Kaip malonu klausytis jų ,,spygavimų'' ,ar kaip ten kitaip tuos jų šūkaliojimus vadina. Tada ir prisiminiau kur susipažinau su Eva. Chore!!! Prisiminimai ėmė plaukte plaukti. Supratau, šiuo metu buvau ,,pernelyg'' užsiėmus, retai kada susitikdavau su draugais... Kai viskas (čia) pasibaigs, paklausiu Saulės, kodėl ji taip domisi Eva.

19 įrašas

Naujos pažintys

    Negalėjau neparašyti. Ak, kur tau neparašysi, kai tiek naujienų!  Eva šnekučiuojasi  su mūsų naujaisiais kaimynais. Jie atsikraustė šiandien po pietų, tad susitikome labai įdomiai. Registratorė sumaišė raktus, ir jie pakliuvo į mūsų butą. Kadangi gyvename per daug tvarkingai, mūsų daiktų jie nepastebėjo... taigi. gerai, kad grįžome kaip tik tuomet, kai kaimynai jau pradėjo išsikrovinėti daiktus. iš pradžių palaikėme juos vagimis, bet galų gale viskas išaiškėjo. Ak, dar jų nepristačiau? Trys seserys, mūsų metų, ir jų pusseserė  (hmm... Ji lyg ir studentė.). Eva, berods, šiandien nemiegos, šnekės visą naktį. Tebūnie. Kad tik galėčiau užmigti. Kopose nusvilau kaip reikiant, visi pečiai raudoni. Reikėtų kefyro, bet kur jo gausi 22 h?!! Parduotuvės, visos, alei vienos, nebedirba, o vienintelė, kuri užsidarys už pusvalandžio, už 20 km. (...). Nepadeda niekas. Nei šaltas dušas, nei Evos raminimai.
-Pamatysi, ryt viskas bus gerai!  Gal tau nugarą ištrinti su kremu po įdegio? Turėtų padėti,- gera jai sakyt, kai prieš deginimasi ji pati išsitrynė keliais šimtais sluoksniais kremo. Kiek ją temačiau, ji tik trynėsi ir trynėsi.
   Gerieji kaimynai (t.y. gerosios  kaimynės) davė kefyro. Gal ir juokingai skamba. Jaučiuosi daug geriau. Dabar bent jau galiu gulėt ant nugaros. Evelina taip susibičiuliavo su Kristina  (aišku, kefyro dėka. Po to tik ir tešnekėjo apie saulės poveikį odai...), kad tikriausiai šiandien nakvos pas jas. Ka ji mato jose tokio ypatingo????

----------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsiimu žodžius. Jos tikrai labai linksmos. Žaidėm ,,Twister'', vėliau ,,Alias'' , kadangi studentė (Ieva) kažkur išsidangino. Artimiau susipažinau su visomis. Kristina - jai 14 m.; Saulė-neseniai suėjo 14m.; Alisa -greit bus 15 (kaip ir man.)
Eva taip saldžiai nusižiovavo, kad užsikrėčiau jos žiovuliu.
-Manau, mums laikas miegot.
-Tai ką, gal dar ryt susitiksim?- ruošiausi eiti į balkoną.
-Tai gal dar šiandien?-Kristina kreivai į mane pažiūrėjo,- jau trečia ryto.
-Tai kur jūsų pusseserė dingo?-man pagaliau dėbtelėjo, kad ji vis dar negrįžo.
-Ai, pas mus juk liux'as. Yra du kambariai, kurie susijungia per tualetą. Na, ten ir atskiros durys yra...- Kristina nežino kada sustoti girtis. Tai pastebėjo ir Eva. paniurusiu žvilgsniu pažvelgė į mane, tada į balkoną.
-Sekasi jum,-Eva kreivai nusišypsojo ir atsirėmė į mane,- einam, jeigu ne, užmigsiu čia. Tuojau pat.
   Viskas. Saugu. Esam čia, minkštose lovose. Eva atrodo taip baisiai, lyg visą dieną būtų šokusi, o likusią dienos dalį praleidusi prie pc. Dabar ji parpia sau, elegantiškai atmetusi ranką.... Ech, ji gražiai atrodo net miegodama...

18 įrašas

Kitas įrašas... 

Dar vienas įrašas iš Miglės dienoraščio (Niežėjo nagus paskaityti toliau. Ką jau padarysi, toks jau tas smalsumas...)

      ,,Atvažiavo administratorė, ir išaiškino mums, kad reikia gerbti kaimynus. Juk tai ir savaime aišku,  bet ji, mat, to nežino. Vienu trumpu sakiniu, atskaitė mums ilgą naktinį moralą. Vėliau buvo tylu tylu. Iš pat ankstyvo ryto nuėjome prie jūros, nusimaudėme, pavaikščiojome pajūriu, ir tiek... Graži dienos pradžia. 

    Namie ji paskelbė, jog žino, kas gali būti mūsų kaimynės. Nė neįsivaizduoju iš kur ji tokias nesąmones ištraukė...

-Tikriausiai tokia Evelina, ir Gabrė.

 -Aš girdėjau suaugusio žmogaus balsą.

-Tai ir sakau TIKRIAUSIAI, o ne TIKRAI.

-Ir kuo jos tokios įžymios?

-Ilga istorija, bet manau, norėsi klausytis.

Prirodė man jų facebook'us (tik vienos, kitos nerado), ir labai nustebo, kai prisiungė viena iš jų.

-O! Žiū, Evelinutė prisijungė...

-Parašyk jai per skype'ą.

Ji laukė, kol ją priims. Kažką išgirdome už sienos, Silvija įtariai dėbtelėjo į mane. Jau buvome sudariusios planą, kaip išsiaiškinti, ten jos, ar ne.

♥          ♥          ♥          ♥          ♥          ♥          ♥          ♥           ♥          ♥          ♥        

    Silvija nieko nepešė. Nemelavo, bet taip ir tiksliai negavo atsakymų, kuriuos mes buvome suplanavusios. Ji padėjo kompiuteriuką toliau nuo savęs, ir atsiduso. Evelina, mano manymu, labai pastabi, nes iškart suprato, kad Silvija susipyko su Ema. Patariau jai atsiprašyt Evelinos, o jeigu jos abi, abiejų, už terorizavimą (žinau viską. Nebūtume pusseserės, jeigu nežinotume viena kitos planų ir nuotykių...). Tada ji ėmė veikti. Suvaidino mūsų išėjimą, apibėgo aplink namą, ir aš jai padėjau įlipti. beje, visą tą laiką tikėjausi kažką išgirsti už sienos. Deja. Vien spengianti tyla, ir pušų ošimas.

-Kaip, sakei, atrodė ta mergina?-Silvija piktai šlumštelėjo ant kėdės.

-Na, rudi, garbanoti plaukai...-prastai mačiau, o ir jos veidą buvo sunku atkurti.

-Nee,-ji suvaitojo,- kažkokia kita, tikrai...Gabė juodais, tiesiais. Ką gi, paieškas atidėsim, o dabar atostogausim...

Mačiau, ji buvo liūdna, tik nežinia kodėl. Pasiūliau jai pasivaikščioti po parduotuves. Būtų pats laikas atnaujinti spintos turinį...O Silvei nusidažyti plaukus. Gelsvus plaukus baigia keisti naujai augantys kaštoniniai... Tikriausiai užtruksim kelias valandas...''

   Gražu. Daugiau įrašų nėra. patikrinom, ar saugu, ir tada padėjome dienoraštį  į vietą: po pagalve, kaimynų kambaryje.

-Eime prie jūros,- pasiūliau.

Eva linktelėjo.

-Tegu išplauna šią mėsmalę man iš galvos.

Norėjau mestelėti: ,,Kalbi apie smegenis, tiesa?'' bet susilaikiau. Reikia pailsėti. Jaučiuosi tikrai pavargusi. Nuo visko.

   Viskas, šiandien daugiau nebeparašysiu.

Tai tiek...