12 Įrašas

Svajuko dramblionės

   Išėjome iš kavinės ir pasukome link parduotuvės.
-Aš tikrai, tikrai, tikrai nieko ten nerašiau,-Eva vis dar bandė beviltiškai mane įtikinti.-Gerai, tikiu, kad ir meluotum. Palieku tai tik tavo sąžinei, ir  tau.
Ji kurį laiką ėjo šalia manęs suirzusi ir nudelbusi žvilgsnį žemyn.
-Na gerai... Parašiau, kad atvykom, tik tiek.
-Mhm.
-Netiki?
-Kaip čia pasakius... Nnntaip, bet man nesvarbu, gali rašyti ką nori.
-Neatsisuk.
-Kas?
-Ne-at-si-suk!- sušnypštė ji, pagriebė mane už rankos, ir paspartino žingsnį. Gal kiek sušvelninau, ji tiesiog skriejo, ir vilko mane iš paskos. Tikriausiai sukėlėme daugiau įtarimų, negu būtume beklykdamos pasileidusios namo. Sustojome kažkokiame Dievo ir visuomenės, užmirštame ir šiukšliname užkampyje.
-Kas tau dabar? Neva policiją pamatei?
Kai važiavome, kalbėjome apie savo didžiausias baimes. Eva išsipasakojo, kad ji labiausiai bijo policijos, tiesiog nežino kodėl. Vien juos pamačius jai ima drebėti ir prakaituoti rankos, sukausto siaubas, norisi bėgti kuo toliau. Keista fobija.
-Ne, gal dar blogiau,-pažiūrėjau jai į akis- pamišęs žvilgsnis,-blondinės.
(...)
   Dabar sėdim namie. Eva per skype'ą čiauška su  tėvais, kaip mums čia smagu ir t.t. Už 10 min. bus devynios. Išėjau į balkoną pasidžiaugti atostogomis. Dangus buvo neapsakomai gražus, negaliu net apsakyti. Tiek daug spalvų! Oranžinė, raudona, geltona,  ir visos taip gražiai išsidėsčiusios!...
 Spalvingas fonas, ir debesys, lyg suplėšytas popieriaus lapas, ar vata, paskleisti po visą dangų... Nufotografavau ir nusiunčiau mamai. Ji neturi laiko pažvelgti pro langą, bet gal ras laiko pažiūrėti bent į telefono ekraną...
   Kažkur toli bažnyčios laikrodis mušė devynias. Įsiveržiau į kambarį, Eva jau buvo baigusi savo chat'ą, ir dabar sėdėjo fb'e.
-Žinai, kokia tavo dienotvarkė?-šlumštelėjau šalia jos.
-M?
-Devintą vakaro- mirtina tyla ir knarkimas.
-Pfff...Aš netriukšmauju, bet jeigu nori, galiu paknarkt.
-Kita prasme. Maniau, suprasi...-išplėšiau kompiuteriuką jai iš rankų.
-Hey, atiduok!!!!
-Labanakt! Pailsėk, atrodai nekaip.
-Cha. Svajuko dramblionės,- ji dar laikė ištiestą ranką į kompiuteriuką,-atrodau puikiai.
-Svajuko dramblionės,-burbtelėjau, ir atkišau kai kompiuterį.
   ...vis dėl to, man pavyko išaiškinti jai, kad per ilgas sėdėjimas prie kompiuterio kenkia sveikatai. Nusprendėme taip, aš sukursiu dienotvarkę jai, ji-man. Žinoma, teks paaukoti kelis blonknoto lapus, bet čia jų daug, taigi, viskas gerai. dar ilgai juokėmės iš Evos sakinio ,, Svajuko dramblionės'', kol ji nusprendė eiti miegoti. Jaučiu, akių vokai tampa lyg švininiai, eisiu ir aš. Jau beveik vienuolika, bet nors ir jaučiuosi pavargusi, negaliu užmigt.


Ką gi.