27 įrašas

Santaika

   Kai Eva davė ženklą, pasileidome laiptais žemyn- į priimamąjį. Žmonių ten nebuvo, lyg iš anksto suplanuotai. Buvo tylu, tik lauke girdėjosi dviejų žmonių pašnekesys. Tyliai prisėlinome prie lango, be garso jį atidarėme... Įkvėpiau pilnus plaučius, ir tyliai iškvėpiau. Reikia nusiraminti.
-Tai ką, ko jum reikia?- tariau pakankamai garsiai, kad išgirstų ne tik jos, nes stoviniuojančios, bet ir visi kaimynai.
Silvija iš išgąsčio kone pašoko, ir žengė atgal. Iškėlė ranką, lyg norėdama gintis, bet taip ir sustojo, matyt, iš šoko. Toks jos ėjimas mums atidengė jos pašnekovę. Tada mane ištiko ne mažesnis šokas. Ten buvo Neringa. Dar viena blondinė. Bent jau ne Emilija...
-Kaip tu.. Dabar?... Iš kur??...-Silvija mekeno panosėj lyg avis.
-Visą tą laiką buvom kaimynės, tik jūs to nesupratot,-išpylė Eva. Už tai nusipelnė smūgio į kulkšnį.
-Tai...tai...
-Miglė buvo teisi,- šyptelėjau,- ten buvau aš. O kur jūsų mis lyderė?
Berods, Neringa pati atitoko.
-Taip. Mes apie tai ir norėjom pasikalbėti. Gal nusileiskit čia, žemyn? nesišūkaliosime juk taip visą laiką...
Klausiamai pažvelgiau į Evą. Deja, atsakymo jos akyse neradau. Ten buvo sumaištis, pyktis, nepasitikėjimas...
-Einam,-ji timptelėjo mane už rankos.
   Tiesą sakant, nusistebėjau kaip pasikeitė Neringa. Tuos geltonus, it su peroksidu nubalintus plaukus pakeitė nauji, iš naujo augantys rudi- jos tikroji plaukų spalva. Visai nepasikėlus (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.) Šneka normaliai, o veide nė lašelio paniekos, ar pykčio. Pasikeitė visa, nuo kirpčių, iki kojų galiukų. Aukštakulnius, ,,miniakus'' ir maikutes su gigantiškomis iškirptėmis pakeitė paprasčiausi bridžai, vasariška palaidinė, ir paprasčiausios basutės... Galima pamanyti, kad jeigu ne tie plaukai, sutikusi ją gatvėje, būčiau net neatpažinusi jos. Silvija ne taip pasikeitė. Dar parodijuoja Emos stilių.
-Norėjom jūsų atsiprašyti,- toliau dėstė Silvija. Pastebėjau, kad rankose ji nelaiko akmens. Reiškia- ji nuginkluota, nepavojinga,- už tai ,kad terorizavome, ir... na... pačios žinote.
Pasijaučiau gan kvailai. Visai kaip pradinukė. Bet supratau, kad jos tikrai apgailestauja dėl to, ką padarė. Mačiau tai.
-Gerai, atleidžiam,-Eva nežymiai man kumštelėjo ir šyptelėjo joms,- Ar ne Gab?
-Mmm...NTaip.
Silvija ištiesė man ranką. O ką gi man teko daryti? Teko paduoti jai savąją. Paduoti ranką savo baisiausiai priešei. Br. Bet, kai pajaučiau jos delną, supratau, kad nebepykstu. gal dėl to, kad visi darome klaidų, esame žmonės. Juk ji tokia pat, kaip aš, ar Eva... Man pasidarė gera, šilta, kažkas viduje lyg nutrūko.
-O kodėl jūs taip?... Na, be Emilijos,-Eva tęsė pokalbį.
-Mes galutinai supykome, kai ji pradėjo mus šantažuoti. Manėme, kad visos mes lygiavertės, pasirodo, ji manė esą aukštesnė,- Neringa gūžtelėjo pečiais,- Ji mums neaiškins, kaip mums gyventi, ką daryti. Jeigu kasnors tau vis nurodinėtų, galų gale tai atsibostų, ir tu rengtumeisi ką nors keisti.
-Tai...Kaip mums reaguoti?..-išklausia visą tekstą,-Mes nustebusios.
-Na, kaip čia pasakius. Atsiprašydamos jūsų, mes norėjome sudaryti taikos sutartį, ir oficialiai atsiskirti nuo Emilijos. Tegu ji renkasi naujas padlaižūnes. Norim, kad emilija galutinai atsiknistų, ir paliktu mus ramybėj,-Silvija atrodė pavargusi.
-A. tada viską, ką dabar sakei, paviešink Facebook'e ir ryt galėsi ,,Lietuvos Ryte'' pasiskaityti naujienas pirmame puslapyje. Įsivaizduok: ,,Sensacija! Įžymioji Blondinių komanda skilo!''-smarkiai įsižnybau į ranką. Būtų visai nenuostabu, jeigu dabar ji pultų į atlapus, ir vėl taptume priešėmis. Laukiau įsiūčio bangos. ... Na, laukiau bergzdžiai- lyg sniego per karštį.
-Žinai, puiki įdėja. Taip ir padarysiu.
   Šakės. Ji tikrai pasikeitė. Ne taip, kaip Neringa, bet vidumi. O tai labai daug reiškia... taigi. Pasukome link kambarių. Tik dabar visos buvome geros nuotaikos. Labai geros. Silvija jau maigė telefoną, rašė savo gyvenimo istoriją, kurią aš butinai noriu perskaityti.
-Tai reiškia, santaika?-Eva paklausė prie durų.
-Manau, taip,- Neringa viltingai pažvelgė į mane.
-Žinoma,- išsišiepiau.
Ir tada visos trys apsikabinome. Žinoma, Evos dėka... (Silvija nepakliuvo, nes kaip ir sakiau, buvo užsiėmusi.) Tada nuėjome kas kur. Ir vėl pasijutau gan kvailai, kaip pirmokė. Bet kartu džiaugiausi ir Evos pralinksmėjimu.