29 įrašas

Paskutinė diena 1 dalis


   Kai atsibudau, Eva darė rytinę mankštą. pastebėjusi, kad į ją žiūriu kraupiu žvilgsniu, pasiaiškino:
-Neįsivaizduoju, kaip mane vakar čia atvilkot, bet žinai, žiauriai skauda nugarą. Teks vėl daryti jogos pratimus, bet juos gan užmiršau... Gal tu žinai kokių pratimų?
O, taip. Žinau. Ji dar pasigailės, kad manęs paprašė padėti. Pasimankštins mano programa- nukris visi lašiniai, kad ir kiek jų ten bebūtų.

----------------------------------------------------------------------------------------------------

   Daviau jai daug darbo, ir ją stebėjau tepdama sumuštinius, ir dėdama lengvus, nesuvalgytus produktus sau į kuprinę (Jei jau sumanėm temptis į paplūdimį laukti šventės, tai reikia ir maisto pasiimti.), ir garsiai komentuodama Evos klaidas. Po gero pusvalandžio, kai ji buvo visa suprakaitavusi (nuo mankštos ir nuo kylančio karščio) ir pavargusi, tiek nuo pačios mankštos, tiek nuo mano pliurpalų (Hm. Na, pati paprašė kad padėčiau jai...). Ramia sąžine pasiunčiau ją ant vieno žodžio: DUŠAN! Ir dar negailestingai pridėjau: ,,Tu smirdi.'' Gryna tiesa. Nuo jos kvapelis tikrai nekoks. Kai ji iš ten išlįs, į dušą eisiu aš. Juk nenoriu būti nešvari.
   Taiiip. Esu jau švari. Susidėjau visus daiktus, ir persitvarkiau savo tašes, kuriose netvarkingai sugrūsti drabužiai. Nieko gero. Karšta taip, jog nežinau, ar man išvis reikia ką nors vilktis. Pagal Evą, dabar apie +45*C. Baisu.Neįsivaizduoju, kas bus, jeigu mes prie tokių karščių priprasim?
-Na, yra tik viena hipotezė. jeigu priprasim, tai kai bus apie +20 C. vaikščiosim su rudeniniais drabužiais...
Ji tikra realistė.
---------------------------------------------------------------------------------------------------

    jau esam prie jūros. Dabar mano eilė saugoti daiktus. Pasislėpiau po juodu skėčiu nuo saulės (ar nuo lietaus? Nežinau. Nėra skirtumo. ) ir stengiuosi neiškepti. Jis jau įkaito taip, kad mano nugara ima šilti. Teks jį dar kartą sušlapinti. Tik taip šiame žiauriame pasaulyje galima išgyventi... Arba skėtis- arba tu naktį raičiosies nuo nudegimų, raudonas it vėžys. O, štai grįžta Neringa.
-Tai ką, kitos paskendo?-šmaikštavau.
-Jo... pati nuskandinau,-juodas humoras,-eik dabar tu, pasaugosiu daiktus.
-Neee... man irgi čia gerai. Eik, atsivėsink.
-Tai gal tada kraustomės arčiau vandens?
-Gerai.
Viska sukrovėme ant pledo, ir nutempėme daiktus arčiau (daug arčiau) vėsios jūros. Dabar buvo mano eilė atsivėsinti. Įbridau iki klubų, giliai įkvėpiau, aukštyn iškėliau rankas, ir nėriau. Per mane persirito kelios bangos. Buvo labai malonu. Smakras palietė smėlį, ir tuo metu man pritrūko oro. Atsispyriau, ir...Atsistojau. Vanduo sieko kelius.  Jaučiausi vėsi, ir visiškai gaiviai.  Atsigręžiau į krantą. Už kokių 30 metrų, krante, Eva su Migle statė smėlio pilį, Silvija sūpavosi ant bangų, o Neringa saugojo daiktus. Tiesiog idealu.  Bridau atgal į krantą, kol vandens buvo iki kaklo, o tada ėmiau plaukti. Nusijuokiau, kai pamačiau, jog dabar Eva ėmė kariauti. Tikriausiai dėl ploto pajūryje... Ir vis dėl to- tobulos atostogos.