30 įrašas

Paskutinė diena 2 dalis

      Begrįžinėdamos namo susitikome savo buvusias kaimynes, t.y. kristinos šutvę. Mačiau, Silvija gan piktai dėbtelėjo į jas, kai pasisveikinau su Alisa.
-Pažįsti jas?
-Jo. Jos buvo mūsų kaimynės...
-Užjauču. Su tokiom tai geriau iš vis nebendraut,-ji suirzo.
-Kas buvo?
-Ai...Kažkurią čia dieną vakarėlį darė... Norėjom jau policiją kviest, bet sumanėm kitaip. Iš pradžių, kol dar devynių vakaro nebuvo, pačios Tv žiūrėjom, stengėmės dėmesio nekreipt. Bet vėliau, tai žinai, jau visai pablūdo jos... Tokią trankią muziką ėmė leist... Negirdėjot?
Papurčiau galvą.
-Na, tai va. O mums viskas kuo puikiausiai girdėjosi,-tęsė Silvija,-pirmąsyk nuėjau aš jų tildyt. Trankiau į duris, kol kažkokia merga atidarė. Pareikalavau, kad pritildytų, bet ta tik užtrenkė man prieš nosį duris.
-Blondinė tokia, ir aukšta, ar ne?-nemandagiai ją pertraukiau.
-Emmm... Jo. Ją irgi pažįsti?
-Tai ten jų vyriausioji- Ieva. Na, tęsk, tęsk,-nekantravau.
-Am.. Kur baigiau? A, va. Tai žinai, po kiek laiko vėl ėjau aš, bet jau neatidarė, bet pritildė. Na vis, galvojom, gerai. Po kiek laiko vėl pradėjo garsint. Aš jau užmigt nebegalėjau, tai pasiunčiau Miglę. O ji, tai pavarė! prisipylė stiklinę vandens, nuėjo, ir viską sutvarkė.
-Tai tikriausiai be vandens grįžo, ar ne?-Įsitraukė ir Eva.
-Ne tik be vandens, bet ir be stiklinės.
Išsižiojau.
-Migle, kas ten buvo???-sulaikiau ją už rankos,- nagi, papasakok!
-Gerai jau, gerai... Nieko ten tokio neįvyko... tiesiog aš ėmiau trankyti duris taip, jog beveik prilygau muzikai. Tada ir atidarė duris. Neprisimenu, kaip atrodė ta merga. Tiesiog šliūkštelėjau vandens jai į veidą, o tada mečiau į veidą ir stiklinę. Tikriausiai visas špaklius nubėgo...
Visos raitėmės iš juoko, nes Miglė ne tik mums papasakojo, bet ir suvaidino. Tas vaidinimas tiesiog pritrenkė mane. Ji- puiki aktorė.
-...išrėkiau, kad užtiltų, o tada bėgau į kambarį,  nes būtų mane pavijus ir iškoliojus šimtu procentų.
-Tai ar nutilo?-paklausiau.
-Jo, Miglės taktika puikiai suveikė. Ji didvyrė, iškovojo mums tylą ir ramybę,-Silvijai vėl juoko priepolis.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------

   Susipakavome. Visi daiktai, ir suvenyrai ramiai guli virtuvėje po stalu. Persirengiau, nes pagal Evą, vakare smarkiai atšals. Kol rengiausi, ji kritikavo mano stilių, ir teigė, esą turėčiau save labiau mylėti, daugiau laiko skirti sau, ir savo stiliaus tobulinimui. Užtildžiau ją tik įteikus ledukų iš šaldymo kameros. Dabar ji guli, ir nejuda. Mėgaujasi vėsa. O man irgi ramu. Sėdžiu FB'e, ir galiu pailsėti nuo nesibaigiančių mano draugužės bereikšmių pliurpalų. Kai jau buvo laikas eiti į susitikimo vietą (laukan), Eva staiga prisiminė, jog reikia persivilkti. Tada 10 minučių laukiau jos, kol ji nuspręs, juodą ar rožinę tuniką vilktis.
-Evelina (pilną jos vardą tariu kai būnu gan įsiutusi. Ir ji tai žino), greičiau vilkis pirmą pasitaikiusią tuniką, arba nesivilk nieko, ir einam! Per tave pavėluosim, ir nepamatysim pradžios!!!
Ačiū Dievui, ji apsisuko per dar 5 minutes, ir tada pirma manęs nulėkė laiptais.
-Gera mergytė,-burbtelėjau jai pavymui.
   Kai ją pasivijau prie durų, ji netikėtai manęs paklausė.
-O ant ko mes sėdėsim?
-Cha! Iš kur ištraukei, kad sėdėsim?
Lauke jau mūsų laukė visa chebra. Neringa nepatenkintu žvilgsniu pažvelgė į mane.
-Na va. Jau praėjo 15 minučių. Dabar turėsim bėgti, ir ačiū tau, Eva.
Tada tyliai kažką burbtelėjo, ir pasitaisė.
-Ačiū, kad iš vis atėjot.