Paskutinis vakaras
Kelias dienas nerašiau, nes nebuvo reikalo- nieko verto dėmesio nenutiko. Dienas praleidome visos kartu: gulėjome papludimy, vaikščiojome, bendravome...Na, tiesiog suartėjome. Sužinojau visą Emilijos šutvės istoriją, su visomis detalėmis ir smulkmenomis. Pasirodo, bangų gatvėj (tipo, prestižiškiausioje Palangos gatvėje), nei viena negyveno. Emilija viską prasimanė. Neringa su Ema gyveno kažkur kitur, kitame viešbutyje, panašiame į mūsų, o Silvija gavo plotą čia, su pussesere... Na, su ja irgi bendravau. Su Migle. Pasirodo, po storu priešiškumo, šaltumo ir abejingumo sluoksniu ten yra visai kitokia Miglė. Visos jos sąvybės atvirkščios. Pasirodo, ji labai jautri, meniška siela (rašo dienoraštį, tai jau faktas, kad jautri...), su kuria greitai radau bendrą kalbą, nors ji už mane ir jaunesnė... Jau kitą dieną, po to, kai Silvija FB'e paskelbė Blondinių skilimą, buvo daug nuomonių apie tai, kurias su Eva pasigardžiuodamos perskaitėme. Vieni peikė, kiti gyrė, treti teigė, jog būtų jau seniai taip padarę, o aš suaktyvinau savo anketą, ir toliau linksmai gyvuoju.
Vakar vakare, šnekėjome įvairiomis temomis, kol vėl priėjome iki mistinės temos: Kodėl jos atsekė mums iš paskos? Ir dar tokiu pat laiku.
-Emilija buvo kažką sumaniusi jums, bet kadangi planą ji būtų išdėsčiusi tik tada, sužinotų kur jūs apsistojusios... Na, mes nežinome jos plano. Jis- neįvykdytas. Manau, tiesiog norėjo patampyti nervus, ir viskas,-Neringa neskubėdama valgė ledus.
-O kodėl apsigyvenote skirtingose vietose?-toliau kamantinėjau.
-Na, maniau tau jau ir taip aišku. Silvija gavo kambarį, bet mums vietos juk nebūtų užtekę. Tad Ema surado vietelę man, ir sau. ten ir apsistojome, laukdamos, kol jūs išsiduosit... Deja, Emilija manė esą pagrindinė vadė, nors prieš tai teigė, jog visos esam lygiavertės,-Vienu atokvėpiu ištratėjo Nerė.
-O laiką tai irgi prisiderinot prie mūsų, ar ne?-Eva vėl kiša pagalius mums į ratus. Už tai ir nusipelnė sprigto,-Ė, už ką??
-Prisidirbsi vienąsyk,-sušnypščiau, ir ji, berods, suprato, ką turėjau galvoje.
-Tai jau Emilijai dėkok. Ir visagaliui, visažiniui facebook'ui. Ir Evai, nes ji paviešino,-šypsnis perbėgo Silvijos veidu,- Eva, neišgyventum be interneto, ar ne?
Eva liūdnai pakratė galvą:
-Tikriausiai ne.
-Nesvarbu, gal dar šiandien ištrauksi,-linksmai paplekšnojau jai per petį,- Šiandien jau paskutinis laisvas vakaras mums čia. Rytoj krausimės daiktus, o poryt- adios, Palanga.
-Mes irgi išvažiuosim, bet ne poryt,-Neringa nusišypsojo,- ką veiksim likusias dienas?
-O. Ryt vakare, apie 8 h. bus koncertas, vasarai palydėti. Kažkas ten tokio, tipo, super... Gal nueinam? Visos. Linksma bus, ir kartu pabūsim...-nežinau, ar joms mano idėja patiks.
Visos tik linksėjo galva, kaip žaisliniai šunyčiai... Šešėlis tai daro daug geriau. O tada ir pastebėjau didžiausią bėdą. Evą. Ji užmigo. Negana to, sveria visą toną, ir dar padėjusi galvą man ant peties.
-Reikės pagalbos,- sušnabždėjau, ir ramiai paguldžiau Evą ant pledo, ant kurio ir buvome susėdusios.
Paėmėme pledą už kraštų ir pakėlėme, miglė atidarė duris, o mes ėmėme ropštis laiptais į trečią aukštą.
-O, Dieve!!! Ji sveria visą toną!!!-Silvija susiėmė už nugaros viena ranka, o kita dar stengėsi išlaikyti kampą.
-Žinau, žinau... Gal surastum jai kokią dietą? Tai jau tampa nepakenčiama- tas jos staigus užlūžimas.
Šiaip ne taip įvilkome ją į mūsų kambariuką, paguldėme ant lovos, ir palikome miegoti. Iš po tokios sunkios dramblienės pledo ištraukti nepavyko, tad pažadėjau atiduoti ryt. Žiaurumėlis. tempdama Evą nusikaliau kaip darbinis arklys.
Nors atostogos jau ir baigiasi, jaučiuosi puikiai pailsėjusi. Net keista. Susiradau naujų draugų, ir susitaikiau su priešėmis. Argi dar gali būti kas geriau? Juo labiau malonu prisiminti, kad dabar Ema liko viena, be draugų, padlaižių, ir savo besčių. Dabar ji viena, tarp priešų. Kur ji dėsis? Nežinau, bet ir žinoti jos tolimesnio likimo man nesinori
Labanaktis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą