22 įrašas

Pavydas


   Lyg susitarusios, abi atsibudome 8 h. Ramiai plepėjome iki dešimtos, kol įsitikinome, kad kaimynės tikrai atsibudo. Pradėjome kalbėti šiek tiek garsiau, atidarėme balkoną, ir planas prasidėjo.
-Gabre, padėk mano kompiuterį po pagalve...
-Ateik, ir pasidėk pati.
-Tau arčiau.
-Na ir?
-Kas ,,na ir?''? Sunku? Naudojiesi juk mano daiktais!
-Tai nieko nereiškia.
-Blyn, tiesiog padėk į vietą, ir baigiam!
Jaučiu, per šį vaidinimą tikrai susiriesim...
-Padėsiu, atvėsk.
Šis ginčas pradinukų lygio. Mačiau, šypseną tramdo ir Evelina.
-Na, patenkinta?-atsistojau ir pasirąžiau.
-Labai.
Ėjau prie baro, bet netyčia pastūmiau ant staliuko kampo stovėjusį puodelį, šis su baisiu trenksmu sudužo ant grindų į tūkstančius dalelių. Abi buvome tokios pat reakcijos, juk puodelis valdiškas... Išsigandusios žiūrėjome į duženas ant grindų. Pirmoji atsitokėjo Eva.
-Tu!!! Tu, žinai kiek jis kainuoja??!!
Skėstelėjau rankomis. Puodelis? Kelis litus, ir tiek, bet juk vaidinome...
-Pati žiopla, kad dedi daiktus ten, kur jiems ir taip ne vieta!- suvaidinau garsų išėjimą smarkiai užtrenkdama duris, kad net langai ėmė vibruoti. Žinoma, neišėjau. Tyliai pasiėmiau šupeliuką, ir ėmiau tvarkyti tas duženas... Eva išėjo į balkoną.
-Labas, Evelina. Girdėjau, kažkas dužo...-ir vėl ta sena karvė Kristina.
-Laba... Ai, ką padarysi... Nieko nėra amžina.
-Kas dužo?
-Nenoriu apie tai šnekėt. Visą rytą sugadino...
-M... Jeigu nori, galiu su ja pašnekėt.
-Nereikia, pati pasišnekėsiu. A, ir dar, kaip su tuo telefonu?
-Na, net nežinau. Pradėjo kažkas skambint, galvojau man, tai ir atsiliepiau. Kai Gabrė iš rankų telefoną išplėšė, tik tada ir pastebėjau, jog telefonas ne mano...
-Suprantu.
-Ir dar. Žinok. Ji tau tikrai ne gera draugė, jeigu šitaip daužo daiktus, nei atsiprašo nei ką... Žinoma, neturiu teisės lįsti į tavo gyvenimą, bet vistiek...Ji nenusipelno būti tavo geriausia draugė.
Iš kur JI tai ištraukė???
-Manau, tu teisi. Neturi teisės lįsti į mano gyvenimą. Nors.. Jau susipykom, geriausios vistiek nebūsim...
Ji tikra humoristė.
-Laikas tau ieškoti naujos geriausios draugės.
...kuri butinai turi būti Kristina, ar ne? Draugių vagilė.
-Dar pažiūrėsiu...
-Gal nori nueit prie jūros? Šiaip pasivaikščiot. Tikriausiai bus geras oras...
-Gerai, einam. Tik aš susiruošiu...
Kai ji grįžo iš balkono, drybsojau fotelyje.
-Ji tikra veidmainė,-burbtelėjau,-Nieko, tuoj pati pamatysi.
   Eva išėjo su kriste, po kiek laiko išėjau į balkoną ir aš. Su kuo ten šneka Silvija?
-...važiuos. jeigu apsistos čia, tai gal susitiksim. Aha, gerai... iki.
-Tai ką, ir vėl tos tavo draugužės?-Ak. Miglė. Visai apie ją užmiršau...
-Kitos. Kaip blogai, kad mes nesiorientuojam, kur gyvenam...
-O jos?
-Jos gyvena kažkur netoli. Nerė vcakar rašė, kad matė Gabrielę, norėjo pašnekėti, bet ta jos nematė.
-Pati kalta.
-Ai, atstok. Ir taip, dar tos kaimynės iš 104 baisiai knisa, dar ir tu!..
104? Na, juk viskas aišku. Ten gyvena mūsų draugės: Kristė, su savo šutve. Tik tokios ir gali užknist. Ir lyg specialiai pagal užsakymą, atsiveria jų balkono durys.
OMG.
Saulė dirbtinai rąžydamasi, ir ,,nepastebėdama'' įgriūną į savąjį balkoną. Tegu sau. Man ji- šlapia vieta. Toliau klausau mano priešių pokalbio.
-Tai koks jom skirtumas, ką mes darom??? Tegu į save pažiūri,-Miglė tiesiog dega pykčiu. Sukluso ir Saulė.
-Varnos,-paniekinamai sušnypštė Silvija.
Tuo jų pokalbis ir pasibaigė... Nors beveik nesupratau, apie ką jos ten šnekėjo. Supratau tik tiek- jos nori atsiprašyt mūsų. Nors tikrieji jų planai visada buvo, yra ir bus nežinioje. Pasigriebiau telefoną ir viską išdėsčiau Evai. Tada atsisėdau ant žemės, ir parašiau ilgą ilgą žinutę mamai, kaip mums čia faina ir t.t. Dar panaršysiu internete. Štai ką reiškia mėgautis atostogomis...
   Už kiek laiko mane prakalbino Alisa.
-Ko tokia surūgus?
-Labas, labas.
-Kas yra?
-Atstok nuo manęs.
Ji dar stoviniavo.
-Manau, žinau, kas vyksta. Tu pavydi.
Man tiesiog išsiveržė juokas. Ilgas ir nesutramdomas. Nuoširdus juokas.
-Pavydėti? Ko? Kam? Tau??
-Pavydi kristinai.
Šį kart tai buvo išties juokinga. Juokiausi tol, kol šonus paskaudo.
-Oi, viskas, viskas... Gerai, tęsk,-stengiausi atrodyt rami, bet ta jos hipotezė mane nuoširdžiai prajuokino.
-Pavydi jai, nes ji daugiau laiko praleidžia su Eva, nei tu.
-Patikėk, mes drauge praleidom ir taip daug laiko, kad reikia...
-Štai kaip, vis dėl to, pavydi...
Atsistojau ir pastūmiau balkono duris.
-Ai,  ką čia su durnium pasiginčysi, manyk kaip sugeba tavo mažos smegenys.
Vis dėl to. Pavydžiu.
-Girdėjau, šiandien su Eva gan rimtai susipykai,-atsklido Alisos balsas,-nenustebčiau, jeigu ji šiandien nakvotu pas mus.
Čia dabar kas???