21 įrašas

Telefonas

   Pagaliau grįžau. Ufff... Tiek daug nutiko!!... Turiu viską išdėstyti nuosekliai. Taigi... Plaukėme atgal, kalbėjomės, na, ir nusprendžiau paklausinėti Saulės. Viskas vyko idealiai, tik kai paklausiau, kodėl ji taip domisi mano ir Evos draugyste, visas draugiškumas kaip mat dingo.
-Tai ką, tokia pasikėlus esi, kad net... apie savo drauges negali papasakot? Įdomu, ir tiek!-ji sunėrė rankas, ir į mane manė piktą žvilgsnį. Na ką. Apšaukė mane, lyg būčiau paklausus kokios nors didžiausios paslapties. Toks staigus jos nuotaikos svyravimas mane sukrėtė. Vieną minutę žmogus linksmai šnekučiuojasi, kitą jau užsišika ir sėdi įsmeigus į mane savo,,firminį'' žvilgsnį. Jeigu ji tikisi, kad jos atsiprašysiu, (leido man suprast), labai klysta. Neturiu dėl ko... Tylėjome visą kelią. Saulė dėl manęs net pakeitė savo sėdėjimo vietą, ir šnekučiavosi su Alisa. Aišku, apie mane. taip suglaudusios galvas, kad net veidų nesimatė. Tik kartais šmėkšteldavo iš po plaukų šydo piktas, pilnas pagiežos žvilgsnis. Ievai niekas nerūpėjo. Ji- atsijungusi maigė savo telefoną, viskas jai buvo nusispjaut. Džiugu.
   Kai buvome prie viešbučio, Saulė- lyg mažas vaikas, pirma nubėgo prie durų ir staigiai įsmuko vidun, taip parodydama, kad nenori šnekėti. Bet mane sunervino visai kas kita. Mūsų kambarėlyje. Tik įžengusi pajutau slogią nuotaiką. Ant savo lovos sėdėjo Eva, apsikabinusi pagalvę, ir į ją įsikniaubusi. Išgirdusi, kad parėjau, ji pakėlė galvą. Kraupu. Akys pabrinkusios nuo verkimo, ir žinoma tas tušas, jau bebaigiąs ištepti visą pagalvę...
-Kas nutiko?!!-iš šoko (gal todėl, kad pirmąsyk pamačiau Evą verkiančią), man iš rankų iškrito rankinė, kažkas skambiai barkštelėjo.
-Mano...mano telefonas... kažkas pavogė,-ašaros bėgo upeliais. Man tai pasirodė kvaila. Kvaila- verkti dėl telefono. Prikandau lūpą ir atsisėdau šalia jos. Dabar svarbiausia ją nuraminti.
-Kada pasigedai?-ištiesiau jai nosinaitę, kad nusivalytų ašaras. Vietoj to, kad atsakytų, ji pradėjo dar smarkiau sriūbauti. Apkabinau ją per pečius.
-Kai... grįžau...-akimirką rodės, kad ji aprimo.
Grįžau į prieškambarį, ir rankinėje susiradau telefoną (kas ten barkštelėjo? Neaišku.), surinkau Evos numerį. jeigu telefonas tiesiog iškrito, gal jį kas nors rado.
-Šaukimas yra, tai tikriausiai niekas kortelės neišmetė,-burbtelėjau Evai. Padariau garsiakalbį, ir jį teko išjungti, nes kažkas atsiliepė.
-Klausau?-kur šis balsas man girdėtas?
-Eee,-nežinojau ką sakyti, tad išėjau į balkoną. Tada jo vos neišmečiau ir nesukaliau, kaip prieš kelerius metus...(Ilga, ir labai juokinga istorija. Bet, kadangi, nenoriu nusivažiuoti į lankas, papasakosiu kitąsyk...) Savame balkone stovėjo Kristė, ir prie ausies laikė Evos telefoną.
-Kalbėk, durniau, nieko negirdžiu! Kristė pakėlė toną, ir jai atsiliepė aidas iš mano telefono. Manyje sukilo įsiučio banga. nežinau kodėl, ar dėl ko. Tiesiog sukilo, ir tiek. Jeigu ji pavogė Evos telefoną? kai supratau, Kristina aplinka nesidomėjo. Darėsi manikiūrą, o telefoną laikė prispaudusi prie peties (jeigu telefonas išslystų, susiskaldytų į kokį milioną dalelių.)... Pasinaudojau palankia proga, ir ištraukiau telefoną jai iš po ausies.
-Hey! Atiduok, vagile!!!-akyse sužibo pyktis.
-Vagile? Puikiai pasakei. Deja, vagilė esi tu. Kieno šis telefonas? Tavo?
Ji buvo užspiesta, nebeturėjo kur trauktis, bet nenusuko savo žvilgsnio. Į balkoną išėjo ir Saulė (tik šitos ir tereikėjo).
-Koks čia sujudimas?
-Pasakyk savo draugužei, kad nekištų savo nagų prie svetimų daiktų.-Kristina ištiesė laisvąją ranką prie Evos telefono, gulinčio mano rankoje,-Atiduok, Gabe!!!
Žengiau žingsnį atgal. Dabar buvau saugi. Manęs ji nepasieks, nebent perliptų mūsų balkonus skiriančią tvorelę.
-Eva, žiūrėk, ką radau,- pro langą parodžiau telefoną. Pasukinėjau, kad įsitikintų,-Ateik, pasiimk, antraip pasiims kiti.
Iš to džiaugsmo ji vos neišlėkė pro stiklą. Atplėšė duris, ir vos manęs nepasmaugė.
-O, ačiū, ačiū, ačiū!!!!- tada griebė telefoną, ir staigiu judesiu susigrūdo į bridžų kišenę.
Ar man pasirodė, ar Kristės akyse sužibo pavydas? Gal. Bet po kelių sekundžių taip pakeitė tuštuma.
-Eva, jis kažkaip atsirado mano rankinėje, atleisk, bet tik dabar pastebėjau.
Kur jau ne. Evos vietoje, pasitikrinčiau sąskaitą, kiek pinigų ji išplovė.
-Mhm, gali būt,-su rankove Eva susišluostė veidą, ir vėl pradingo kambaryje.
-Netikiu tais tavo atsitiktinumais, Kriste,-nužvelgiau ją su panieka.
Tikra tiesa, moterys varžoves atpažįsta pagal balsą.
Ši paniekinamai sušnypštė:
-Nieko nesistengiu įrodyt. Tiesiog taip netyčia gavosi, juk paplūdimyje buvom...
Staiga mano galvoje švystelėjo mintis.
-Tai kaip koncertas?-pakeičiau temą.
-O, tiesiog liux!-be jokio džiaugsmo atsakė ši, ir jos abi su Saule dingo savo kambaryje. Grįžau ir aš.
-Na, tai papasakok, kur buvot? kaip koncertas?
Eva jau žiojosi kažką sakyti, bet ją suglumino paskutinis mano sakinys.
-Koncertas? Koks koncertas??
-Tai gal ne tu man ir žinutę parašei?- iš savo draugužės veido supratau, kad ji nepagauna ,,kampo''.
   Parodžiau  žinutę, o ji tik nusistebėjo.
-Nieko tu man nerašei.... Net nežinau...
   Viskas aišku. Jau tada Kristė turėjo jos telefoną. Pasirodo, kad abi buvo pajury, rinko gintarus, deginosi... Nors nieko nerado, vis vien buvo smagu. Aš papasakojau apie savo kelionę, bet nutylėjau apie Saulę.
-Jums tikriausiai buvo linksma.
-Na, kas ten linksma. Ieva maigė telefoną, jos nedomino niekas.
Eva purkštelėjo.
-Visai kaip ir tu, ar ne?-už tai gavau smūgį į ranką.
-Užtilk,-faktas kaip blynas, nė viena neišgyventų be telefono.
-Kodėl šiandien manęs nepabudinai?-paklausiau.
-Ak, taip gavosi... mane prikėlė Kristina, barbendama į langą. Tu tikriausiai negirdėjai, nes pagalvę buvai užsitraukus ant galvos. ji pasiūlė pasivaikščioti, sakė, kad neilgai užtruksim, bet užtrukom... Atleisk... _inai, kai randi nors ir labai mažą gintarėlį, pagauna toks didelis entuziazmas, negali sustoti.
Atleidžiama. Eisiu tų gintarėlių paieškoti ir aš. o dėl to telefono...
-Manau, Kristė pavogė. Kitaip būtų atidavus iškart.
-Tai tikriausiai taip ir yra,-Eva abejojo.
-Galim jom sukurti pasalą... kaip kaimynams,-sukrizenau.
Eva prisimerkė, tada trūktelėjo pečiais.
-Galim. Koks planas?
-Rytas protingesnis už vakarą,-pasigriebiau pagalvę ir dribtelėjau ant sofos,-O dabar...pažiopsokim į tą dėžutę prie lango... Būk tokia gera, įjunk.
Eva nusijuokė ir dribtelėjo šalia.
-Kas juokingo?
-Saulė su Alisa balkone sėdi.
-...na ir?-Eva įjungė TV ir pagarsino.
-Klausosi mūsų.
-Tegu sau. Su tokiom išvis nesinori bendraut.-prisiminiau ir kitas kaimynes,-Gal paprašom administratorės kito butuko?
-Būtų gerai, bet ką čia dabar pradėsim lakstyt... Pirmam aukšte irgi gerai.
-O jeigu tik kitame butuke, tik pirmame aukšte?
-Ai, Gabriel... Tai tik atsarginis planas.
-Tebūnie.
Ir tada aš sugalvojau planą, kurio pagalba galėtume daug ką išsiaiškinti. Nenorėjau, kad kas nors girdėtų, tad viską sumaigiau į telefoną ir nusiunčiau Evai. Ji atrašė: ,,Ok, pradėkim rytoj.'' Laikrodis Išmušė 11 h. Išjungėm TV, užrakinom duris, pravėrėm langą, kad vėdintųsi. Pamatysim, ar esam išties geros aktorės.