24 įrašas

Atsisveikinimas


Visą dieną pragulėjome pliaže. Saulė kaitino visu pajėgumu. Jaučiausi puikiai- sūpavausi ant bangų. Gulėjau ant nugaros, ir žiūrėjau į žydrą dangų. Staiga, kažkas mane su didele jėga patraukė gilyn. Jau spėju kas- Eva. O kas saugo mūsų daiktus? Nėra logikos. Atsimerkiau. Plaukioja kažkokios smiltelės, žalsvai rusvame vandenyje, daugiau nieko. Tik tada ir pastebėjau, kad manęs niekas nelaiko, bet gilyn vis vien tempia. Giloka.... Kuo giliau, tuo tamsiau darėsi, oro atsargų plaučiuose greitai mažėjo. Užsimerkiau. Jeigu pamatysiu tą tamsą, sužviegsiu visa gerkle. Stipriai pasimuisčiau, ir tų atsargų dar labiau sumažėjo. Galvoje skaisčiai sužibo tik viena mintis: ,,ŠALTOJI SROVĖ'' . Kiek daug žinių girdėjau apie nuskendusius žmones, kurie prigėrė, nes, bala žin kas jiems ten nutiko.... Svarbu- nepulti į paniką. Kaip mano tėtis sako: ,,Jeigu būtų gaisras, tai tie panikuotojai patys pirmi žūtų...'' Paskaudo krūtinę. O slėgis čia tikrai yra, ir dar koks. Tada ir pajaučiau po kojomis žemę. Nieko nelaukiau, tiesiog žaibiškai atsispyriau, išpūčiau visą orą iš plaučių, ir iškilau į karštą orą. Apačioje ir tai buvo daug vėsiau. Nelaukiau, kol mane pagaus kita srovė, puoliau plaukti link kranto.
   Eva gulėjo ant įkaitusio smėlio. Dribtelėjau šalia jos.
-Gal jau einam?- ji nusiėmė akinius, atrodė mieguista.
-Aha...-sušvokščiau. Buvau baisiai pavargusi nuo tokio inirtingo plaukimo.
Kad aš daugiau taip toliau plaukčiau!!!!!! Niekada.
-Kas buvo? Atrodai lyg ryklį pamačius,-ji uždėjo savo įkaitusią ranką man ant peties.
-Žinai...Taip ir buvo...
Eva atsiduso ir atsistojo.
-Einam. Pakeliui papasakosi...
   Kai viską išpasakojau, mano daugužė tik linktelėjo galvą:
-Gyvenime mes mokomės iš klaidų. Dabar žinosi, kad plaukti toli pavojinga.
Viešbučio priimamajame vėl susitikome tą porą, kuri apsigyveno mūsų kambariuke.
-...ir kaip tos mergiščios drįsta laipioti į svetimus balkonus??? Ir...ir... trankytis!!! Visiškas tėvų neauklėjimas...
-Nusiramink, Jolanta. Aš su jomis pakalbėsiu. Jeigu vėl brausis, iškviesim policiją...
Mudvi tyliai sukikenome.
-Labas rytas,-bandėme tyliai praslinkti.
-Labas rytas... mergaitės,-moteris keistai mus nužvelgė,-Palaukite... Ar pažįstate čia gyvenančią Evą? Ir tokią Gabiją?
-Mmm...Ne...-Eva bandė kaip nors išsisukti.
Abi supratom, kad gausim velnių abi, jeigu prisipažinsim. Dar ir mus tokiom pat palaikys...
-Gal turite kokius nors asmens dokumentus? Mokinio pažymėjimus?
Čia dabar kas???? Nuo paprasto sujudimo, iki asmens dokumentų tikrinimo!!!
-Ne, mes dokumentų nesinešiojame,-tariau,- O gal kažkas atsitiko?
Ačiū Dievui, iš kažkur atėjo administratorė. Pasisveikinome.
-Ponia, ar pažįstate šias merginas?-moteris atrodė karinga. Pasiruošusi bet kam perkąsti gerklę.
-Taip, žinoma... Ar kas nors nutiko, ponia? Jos čia poilsiauja.
-Gal galite pasakyti jų vardus?
Prašau????? Ko JAI reikia????
-Taip, taip.... Mergaitės, neprisistatėte? Ji- Evelina Bružaitė, o ji- Gabrielė Smilgytė.
Moteris, berods, patikėjo. Ištiesė ranką.
-Jolanta.
Viskas tuo ir pasibaigė- mus paleido. Pora dar liko aiškintis, kas tos ,,Eva'' ir ,,Gabrė''.
-Atkakli moteris,-mestelėjo Eva, kai buvome saugiai užsirakinusios namie.
-Tai jau tikrai. Nuo kada mums reikia su savim dokumentus nešiotis? Cha. Dar ko. Pati savo pavardės nesakė...
-O jai ir neprivalu. Suaugęs žmogus gali elgtis kaip nori...,-Eva išsitraukė telefoną, ir ėmė kažką maigyti,-O, žiū, kas parašė....
-Kas?
-Kristė.
-Ką gero rašo?
-Nieko Tik tiek... ,,Kur esat?'' .Taigi Kur esam?
-Pamąstyk, kur. Taigi Palangoj. Čia atsakymas tau. Jai gali nieko nerašyt, kol nesugalvojo per visus kambarius pereit...
-Ai, Gabriele, neįdomu!!!...Galim paerzinti jas...
-Tai ir erzink,-apsiverčiau ant kito šono,-įjunk kondicionierių.
-O čia toks yra?...
-Taigi.
Oi...Ji skambina! Atsiliept?... Oi...Alio?-padarė garisiakalbį, kad girdėčiau ir aš.
-Labas,-Kristina. Xp. Negaliu pakęsti jos.
-Labas, rašei?
-Jo... Rašiau... Jau pagalvojau, kad vėl telefoną pametei... Kur buvai?
-Pliaže. O ką?
-Ot kokia, nepakvietei kartu... Aš tai norėjau tave pakviest, barbenau į langą, kažkokie žmonės išėjo, aprėkė... Kodėl nesakei, kad tavo tėvai atvažiavo? Žinai, kaip gėda buvo?.. Vagile išvadino...
-...o tai kas tave į mano balkoną pasiuntė? Įstūmė kas, a? Ir šiaip, jie ne mano tėvai. Aš jų nepažįstu.
Eva gavo smarkų smūgį į šlaunį. Pukiai susitvardė. Tik žioptelėjo iš skausmo, ir pažvelgė į mane kankinės žvilgsniu.
-K...Kaip tai? Išvažiavot???
-Taip.
-Čia...Rimtai?-Kristės balsas atitolo,-Neatsisveikinot.
-Tam ir skambinam, kad atsisveikintume dabar. Iki,-Eva nusijuokė, išjungė pokalbį ir numetė telefoną ant sofos. Tik per plauką jis nesitėškė žemėn,-Dabar galėsim poilsiauti. Taiip... Į kokį restoraną šiandien eisim?
-Man nesvarbu. Rinkis  šiandien tu...
   Krovėmės daiktus, rengėmės šilčiau. PagalEvą, šiandien vakaras bus vėsus.
-Nebija jų susitikt?-tarstelėjau iš balkono, kol ji ten gražinosi.
-Jolantos- nė kiek. Ką ji man? Beje, pastebėjau, kad Gabija ir Gabrielė trumpinasi vienodai -Gabė.
-Ne jos... Kristės. Mano vardas kitaip- Gabrė. Nejauti skirtumo?
-Dėl Kristės- man nulis sveikų. Atsisveikinom juk. Dabar dar klausimas, ar ji iš viso kur nors eis...
-Tikrai...-grįžau į šiltą kambarį. Pasigriebiau ant lovos gulėjusią savo rankinę, nupėdinau link durų,-jau laukiu tavęs, pasiskubink,-atsirėmiau į duris. Kažkaip jos atsivėrė, ir aš sunkiai dėjausi ant žemės. Koridoriuje nebuvo nė gyvos dvasios, taigi- atidariau duris pati. Kažkaip... Pamačiusi šitą vaizdą Eva skardžiai nusijuokė.
-Cha, cha, labai juokinga. Gal gali dar garsiau, kad ir visas viešbutis išgirstų?
-Ką valgysim šiandien?-paklausė ji.
-Juk sakiau, šiandien renkiesi tu. Tai ir sugalvok. Arba šeimyninę picą, arba ledų.
-Didelis pasirinkimas,- ir mes besijuokdamos patraukėme į šurmuliuojantį mietą.