Prisiminimai
Nu geras. Nu ir draugė. 8-tas pasaulio stebuklas! Eva atsikėlė anksčiau už mane. Net 12 valandą!!! Nė neįsivaizduoju, kaip ji galėjo išsimiegoti?? Ir dar. Aš atsibudau antroj dienos pusėj, jos namie nebuvo. Cituoju jos paliktą raštelį ant lovos: ,,Išėjau pasivaikščioti po pajūrį. P.s. atsikėliau 12 h., tad apie 13 h. grįšiu... Jeigu užsibūsiu- nepyk :)'' Ir ką? Jau 15 h., o jos nėra. Va čia tai... geras. Aš jos palaukdavau...
Balkone, bekvėpuodama grynu Palangos oru ,,netyčia'' išgirdau pokalbį.
-Klausyk, Kriste. Jeigu negrįši už pusvalandžio, nudėsiu. Tikrai, nudėsiu nepasigailėdama!- Vargšelei Ievai pakriko nervai, užėmė motinos vaidmenį,-Ir kur tu dabar nusitrenkei? KUR?!! Nėra žodžių.
...net ir tonas motiniškas...
-Labas rytas,-per ilgai užsižiūrėjau į savo nagus, tad šis pasisveikinimas mane nežmoniškai išgąsdino (vos nepersiverčiau į pievutę).
-O, labas, nepastebėjau,-tfu, tik Saulė. Iš pažiūros, visai normali, pabendrausiu, sužinosiu jos vidines vertybes...
-Ką veiksi vėliau?
-Mmm... Kaip ir nieko. Eisiu degintis,- nė kiek neabejojau tuo, ką sakau. Šį kart būsiu atsargesnė, apsirūpinsiu itin gera apsauga nuo saulės.
-A. Mes šiandien važiuosim į delfinariumą, gal nori kartu?
-Žinoma,-džiugu, kad radome bendrą kalbą,- jau seniai norėjau ten nuvykti.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------
Plaukiame. Kristės ir Evos VIS dar nėra. Tiesa, gavau iš Evos žinutę, kad jos koncerte. Įdomu, kur. Nesvarbu. Puikiai laiką leidžiu ir aš, su Saule. Ji čia bus tik savaitę, (gaila. Jau daug maž susidraugavau...Apsikeitėme telefono numeriais, el.paštais...) Ech, pasiilgau Evos. Nežinau kodėl.
-Ar seniai bendraujate?-Saulė nenustojo klausinėti.
-Nuo pradinių klasių, o ką?
-Kur susipažinote?
Nervingai timptelėjau savo kirpčius. Ko ji čia klausinėja asmeninių dalykų?? Na, man jos planai neaiškūs, nors jų ir netyrinėsiu.
-Neatsimenu... Lyg ir mokykloj,-keista, net ir pati nebepamenu. Ėmiau sklaidyti įvairius prisiminimus, bet neprisiminiau nieko apie Evą, kai buvome mažės.
-M,-Saulė linktelėjo ir pasižiūrėjo į tolį,- greitai išlipsim.
Žiūrėjau į purslotą vandenį, tiškantį iš po katerio, ir už mūsų levituojančias žuvėdras. Vis dar bandžiau nesėkmingai atkapstyti senus prisiminimus, lyg bylas, kuriose visi prisiminimai apie draugus. Nieko. Tuštuma. Lyg kas būtų praplovęs smegenis. Atsimenu tik tiek, kas daugiausia vyko prieš du metus, daugiau- nieko. Lėtai bandžiau prisiminti pirm klasę, klasiokus. Tai buvo gan sunku, nes mokyklą keičiau ne vieną kartą, visai nenuostabu, kad daugumą draugų užmiršau. prisimenu tik tuos, su kuriais praleisdavau daugiausia laiko, tarp jų- ir Eva. Mano apmąstymus nutraukė staigus katerio trinktelėjimas į prieplauką. Smūgis buvo stiprus, bet ne toks, kad nuo jo įlinktų laivas. Tiesiog stiprus smūgis. Saulė sėdėjo ant suolo krašto, tad per smūgį šleptelėjo ant grindų. Vėliau dar ilgai juokiausi iš jos :D.
Sėdime salėje ir laukiame, kol prasidės tas ,,kažkas įspūdingo''. Alisa mus įspėjo, kad sėdėti pirmose eilėje nesaugu (liksi šlapias), bet mums nė motais. Sėdime antroje eilėje. Saulė dar klausinėjo apie Eva, bet netrukus turėjo baigti savo apklausą ir užsičiaupti, nes prasidėjo ,,tai''. Kažkur skaičiau, kad delfinai ramina. Tikra tiesa. Kaip malonu klausytis jų ,,spygavimų'' ,ar kaip ten kitaip tuos jų šūkaliojimus vadina. Tada ir prisiminiau kur susipažinau su Eva. Chore!!! Prisiminimai ėmė plaukte plaukti. Supratau, šiuo metu buvau ,,pernelyg'' užsiėmus, retai kada susitikdavau su draugais... Kai viskas (čia) pasibaigs, paklausiu Saulės, kodėl ji taip domisi Eva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą