26 įrašas

Skype


    Šiandien nusprendėme artimiau susipažinti su Palanga, nors mūsų dienos čia jau suskaičiuotos... Ir ne šiaip sau susipažinti, o pasivaikščioti gatvėm gatvelėm per nežmonišką karštį. Eva tarškėjo nesustodama, tik retkarčiais leisdama man įsiterpti.
-Lauki mokyklos?-štai ir vėl.
-Ne.
-Kodėl? Juk nauji mokslo metai- nauja pradžia...
-Žinau, žinau. Bet niekas nelaukia mokyklos. Girdi? Niekas.
-...aš laukiu...
-Nes tau mokslai gerai sekasi,-burbtelėjau nepatenkinta.
-Ne taip jau ir gerai! Metinis vidurkis- 8.4!
-Cha! O man išeina plikas aštuonetas. Nei daugiau, nei mažiau.
-Tai visai normalu.
-Su tokiu vidurkiu galiu nė nesvajot apie gimnaziją!
-Dar metai. Per šiuos metus gali lengvai pasigerinti vidurkį.
-Lengva tau šnekėt, kai visos žinios savaime į galvą sulenda. Na žinoma, pasigerint tai pasigerint, bet viskas gali ir smukti.
-Pesimistė.
-Žinau...
   Taip jau išėjo, kad nuo tos bjaurios temos apie šūlę, nuėjome iki Blondinių. Kiek pamenu, jos ,,norėjo'' susitaikyti. Kur jos dabar? Bala žino. Ir kas jas pastūmėjo tokiam žingsniui? Ar tik neslypi čia kokia klasta?.. Ech, kas ten suks galvą. Eva pasiūlė su jomis susitikti, nors nemanau, kad tai gerai, bet...  Juk jos nepavojingos.
Nepavojingos? Argi?

   Po to varginančio ,,pasivaikščiojimo'' padrybsojome kopose, atsišaldėme ledinėje jūroje, ir grįžome ilgąja Basanavičiaus gatve - ,,ilgąja jūros alėja'', kaip kad ją vadina Eva. Suvenyrus (kuriuos pirkome tik atvažiavusios) sukrovėme į atskirą krepšį, ir palikome saugiausioje vietoje- virtuvėj po stalu. Po truputį ėmėme pakuotis, nes ir atostogos nenumaldomai baigiasi... Pasiūliau šias atostogas užbaigti ramiai: be konfliktų (trumpai aiškiai- nelįsk kaimynams į akis). Šiandien (t.y. likusią dienos dalį) praleisim prie televizoriaus.
   Pažiūrėjome keletą koncertų, žinias...Vienu sakiniu:viską, ką tik rodė. Ir tai, dar galutinai nesutemo... Galų gale perėjome prie interneto. Buvome sau tyloje, kol tą skambią tylą nutraukė Eva:
-Spėk, kas parašė.
-Tavo mama?
-Nee... Silvija. Klausia, ar mes kartu.
-Rašyk, kad kartu,-prisėdau šalia jos.
,,Jūs palangoj?''-      Sil/glė
,,Tj kaip ir jo, o ką?''-            Evūū.
,,Gal norit susitikt?''-    S.
,,O kam? Yra skype, galim per čia šnekėt.,,-  E.
,,Vis dar netikit, kad norim normaliai pašnekėt, kaip normalūs žmonės, o ne kaip laukiniai?'' - S.
,,Ne''- E.
,, Nu ką aš žn. Tikrai, mum reikia susitikt! Gabriele, Emos nebus. Tikrai.''- S.
-Kaip tai nebus?- sušvokščiau.
-Velnias žino, ką jos rezga. Vieną dieną stiklus daužo, kitą- atgailauja. Visai nenormalu. Bet... Gal surizikuojam? Taip niekad ir nesužinosim, ko jom reikia.
Mane pritrenkė tokia greita Evos nuotaikų kaita. Viename sakinyje ji pakeitė savo nuomonę.
-Na, gal. Bet vistiek, su jomis kalbėti per mažą atstumą pavojinga...
-Ė. Gera mintis. Jos tegu išeina į mašinų stovėjimo aikštelę, o mes- pro langą...
-Išlipsim? Nepamiršk kelintam aukšte mes esam.
-Ne... Gabriele, nepertraukinėk. Mes kalbėsim su jos pro langą.
-A. Puiki idėja.
,,Gerai, susitinkam. Kada?''-   E.
,,Džiugu, kad pakeitėt nuomonę :) Gal dabar prie tilto?''-  S.
,,Ne, jūs dabar išeikit ir laukit mūsų stovėjimo aikštelėj, mum arčiau bus iki jūsų''- E.
,,Žinot, kur gyvenam??''  - S.
,,Jo. Už kelių minučių būsim. Iki'' - E.
-Man atrodo, Silvija gaus šoką sužinojus, jog visą laiką buvom kaimynės,- krizenau.
-Jo. Jos net nesusiprotėjo!
-Dar pamatysim jų veidelius...
Tyliai uždarėme duris, nuslinkome iki lango, pro kurį puikiai matosi stovėjimo aikštelė. Čia ir tykosime, kol jas pastebėsime lauke. Tada prasidės mūsų plano antra dalis.
-Manau, per skype būtų buvę geriau...-Eva ir vėl nepatenkinta. Likimo ironija...
-Užsikimšk, ir stebėk.
Pasigirdo uždaromų durų garsas, ir žingsniai apačioje.
-Tai ir Miglė kartu???-net žagtelėjau iš nustebimo,-Ko jai??
Eva, sėdėjusi ant palangės atsisusko į mane. Jos mina buvo kiek nustebusi.
-Miglė?
Ak. Ten ir ne Miglė.
-Manau, saugiau bus kalbėti iš čia,- burbtelėjau, ir atvėriau langą.